Adaptacija Australijoje. Pirmieji rūpesčiai ir džiaugsmai.

Štai ir prabėgo dvi savaitės Australijoje. Dvi savaitės pilnos naujų pažinčių, juoko, pasimetimo, trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų išsikėlimo, malonių ir nelabai netikėtumų. Kaip jaučiuosi? Manau, kad jau gerai! Nors, jei atvirai, minčių buvo užplūdę visokių, ypač pirmosiomis dienomis. Tie, kas skaito mane seniau, žino, kad nesu aš kokia naivi mergina, nieko gyvenime nemačiusi, pirmą kartą išvažiavusi į užsienį ir svetimoje aplinkoje nesiorientuojanti. Mano neoficialiame gyvenimo aprašyme pažymėta, kad 2 vasaras praleidau dirbdama ir gyvendama JAV, 2 žiemos sezonus Austrijos Alpėse, bandžiau įsitvirtinti Šiaurės Airijoje, paskui beveik 2 metus gyvenau Šveicarijoje, o trumpalaikių kelionių sąrašas viršija 20 aplankytų šalių. Manau, ne tik aš pati, bet ir kai kurie iš jūsų galvojo, kad apsiprasti Australijoje man bus vieni juokai. Ar taip ir buvo? Ir taip, ir ne. 🙂

JetLag. Pirmas dalykas, su kuriuo kovojau visą savaitę, – laiko juostų pasikeitimo įtaka organizmui. Mano organizmas visuomet jautrokai reaguoja, kai pasikeičia laiko juostos, bet šį kartą buvo visiškai nesąmonė. Atrodo, pavargus, noriu miego… Akys stačios iki 6 val ryto. Tik užmiegi – laikas keltis, nes reikalų kažkokių yra. Ir tada visą dieną it mirštanti gulbė pati sau dejuoju, kaip miego noriu. Ateina vakaras – vėl tas pats, plačiai atmerktos akys iki ryto. Juk žinote, apie ką aš, ar ne? Tai štai, pirmą savaitę per tai nieko gero ir nenuveikiau. Tiesiog leidau sau apsiprasti su nauja vieta, truputį susipažinti su miestu, susitvarkyti miego ritmui.

Būsto paieškos. Pats pagrindinis ir svarbiausias dalykas, atvykus į naują vietą, – turėti kur gyventi. Kadangi aš į Australiją susiruošiau per dvi dienas ( šeštadienį gavau vizą, tuojau pat nusipirkau bilietus ir jau pirmadienį sėdėjau autobuse, važiuojančiame Varšuvos link), tai mane, neturinčią kur gyventi Sidnėjuje, išgelbėjo Artūras iš svajoniuaustralija.lt, leidęs pradžioje apsistoti savo laisvame bute ( Ačiū, Artūrai!). Vėliau teko užsiimti intensyviomis paieškomis, kurios buvo tikrai sudėtingesnės negu įsivaizdavau.

Per daug neišsiplečiant, būsto nuoma Sidnėjuje labai brangi. Maniau, po gyvenimo Šveicarijoje manęs nebegalėtų šokiruoti didelės kainos, tačiau nemeluosiu, nustebino. Labiausiai gal nustebino ne tai, kaip tai yra brangu finansine išraiška, o tai, ką tu už tai gauni… Realybė ta, kad daugelis studentų gyvena susikimšę mažuose kambariuose, po kelis žmones kambary, su nuliu privatumo, o moka už tai vis tiek daug. Rizikuoju nuskambėti išpuikusia, tačiau aš nenoriu dalintis savo kambario su žmogumi, kurio aš nepažįstu. Nenoriu, kad šalia manęs miegotų kažkas, su kuo nieko bendro neturiu. Nenoriu gyventi mažame bute aštuoniese su vienu dušu. Taip, buvo laikai, kuomet pati buvau studentė, gyvenau bendrabutyje kartu su dviem draugėmis, ir tai buvo labai smagūs keturi metai! Bet tai buvo seniai… Šiandien man 28-ni, o ne 18-iolika, tai ir požiūris į asmeninę erdvę gerokai pasikeitęs… 🙂 O su tokiu požiūriu labai greitai tapo aišku, kad lengva nebus.

Na, bet gyventi kažkur reikia, tad pirmas žingsnis – užsiregistruoti skelbimų svetainėje. Man tinkamų variantų mažai, bet šiek tiek yra. Rašau žinutes visiems iš eilės, kas daugiau mažiau atitinka mano poreikius (atskiras kambarys, kuo arčiau centro, už protingą kainą). Atsakymų nulis. Įsidedu nuotrauką. Pradeda grįžti žinutės.

1 bandymas. Trijų kambarių butas tarp centro ir paplūdimio. Viename kambaryje gyvena 38 metų medikas (filipinietiškų šaknų, tačiau užaugęs Australijoje), vieną kambarį nuomoja ir vienas lieka bendra erdvė, sujungta su virtuve. Man siūlomas kambariukas labai mažas, tačiau butas po remonto, šviesus, tvarkingas, įrengtas skandinavišku stiliumi. Pats vaikinas irgi panašu, kad normalus. Daug dirba, savaitgaliais jo nėra, nes kažkur keliauja arba vakarais baruose plokšteles suka. Pats pokalbis truputį keistas, nes jaučiuosi lyg būčiau trumpam apsižiūrėti užbėgusi, o štai sėdžiu ant sofutės ir pasakoju savo gyvenimimo istoriją, apie artimiausius planus, pomėgius. Pokalbio pabaigoje man sako:

– Ačiū, kad užsukai, aš pagalvosiu. Pas mane vakar jau buvo užsukusi viena švedė, viena vokietė, po tavęs dar dvi ateina ir rytoj dar viena. Kai su visomis susitiksiu ir kažką išsirinksiu, pranešiu kitą savaitę. Tikriausiai supranti pati, kad labai daug norinčių.

Išėjau iš buto tokia visa „WTF??? Atrodo, užėjau pasižiūrėti, ar man patiks, o čia, pasirodo, reikėjo pasiruošti geriau nei darbo pokalbiui, kad pasirodytum, kokia tu čia faina ir kaip jam bus smagu su tavimi gyventi!“

2 bandymas. Po pirmosios buto apžiūros antrą kartą ėjau jau pasiruošusi namų darbus: susigalvojusi šimtą klausimų, susidėliojusi galvoje, ką įdomaus papapasakoti apie save, o prie to dar nepatingėjusi žvilgtelti į veidrodį prieš išeidama iš namų. Antras namas visiškai centre, galėčiau į paskaitas vaikščioti pėsčiomis, kaina labai gerai, tai net neatėjusi mąsčiau, kaip gerai būtų tą kambarį gauti. Atėjus duris atidarė simpatiškas, jaunas australas. Kaip tik išleido du žmones, įsileido mane ir dar vieną merginą, kai mes išėjome, atėjo dar trys… Žodžiu, atranka ne mažesnė nei pirmą kartą. Deja, čia mano aukščiau išvardinti pliusai ir buvo vieninteliai pliusai. Kambarys turbūt 4 kvadratinių metrų, o pats butas toks apšnerkštas, kad vos užėjus buvo aišku, jog jeigu čia ir apsigyvenčiau, mano pyragai niekada iš tos orkaitės nekvepės. Po šios apžiūros išėjau su viena mintimi: mielai pakviesčiau tą vaikiną kavos, bet gyventi ten aš nenoriu.

3 bandymas. Tą pačią dieną nuvažiavau apsižiūrėti trečių namų. Iki centro autobusu vos 10 minučių, erdvus kambarys su didele lova, tvarkingas butas, visa reikalinga buitinė technika, aplinkui rajone nemažai jaukių kavinukių ir restoranų. Jei apsisprendžiu vietoje, išnuomoja iš karto be jokių „pagalvosiu“. Imu! 🙂 Truputį gaila, kad į priešingą pusę nei vandenynas ( žinantiems Sidnėjų geriau, kalbu apie Balmain), tačiau realiai įvertinus savo užimtumą, akivaizdu, kad iki to vandenyno nulėkti vis tiek laiko tik savaitgaliais turėsiu, tai gal neverta čia gailėti…

[ Beje, pasibaigus visoms paieškoms, tiek pirmas vaikinas, tiek antras galų gale mane pakvietė atsikraustyti. O tas antras dar ir kavos pakvietė. Žodžiu, atrankas praėjau sėkmingai, tik kad man tai buvo nebeaktualu 🙂 ]

Darbo paieškos. Kai jau tapo aišku, kurioje miesto dalyje gyvensiu, buvo galima pradėti ieškoti darbo aplinkui. Tik štai, įdomiai čia nutiko, nes darbą radau net nepradėjusi jo ieškoti. Ar taip būna? O taip! Įsivaizduokite, einu sau vakare po paskaitų link traukinių stoties ir praeinu restoraną, kurį ne kartą jau buvau nužvelgus, kad tai viena iš tokių vietų, kokias mėgstu: akivaizdžiai nepigi, tačiau stilinga ir jauki. Žvilgt – ant lango lapelis, kad ieško darbuotojų. Nieko nelaukus užėjau į vidų, prisistačiau, pasisakiau, kad ieškau darbo. Kaip tik restorane buvo ir savininkas, trumpai šnektelėjau su juo. Klausia:

– Norėtum ateiti pabandyti?

– Žinoma!

– Kada?

– Kad ir rytoj.

Kitą dieną sugrįžau, porą valandų padirbau ir pasiūlė pradėti kitą savaitę. Išvada, kai pasitiki savimi ir mažiau trypčioji vietoje, gyvenimas kur kas paprastesnis. Ak, kad taip paprasta visur būtų! 🙂

Studijos. Kaip jau pasakojau jums paskutinį kartą, atvažiavau čia mokytis anglų kalbos. Ir žinote ką?… Tvirtai tikiu, kad tai buvo geriausias mano pastarųjų metų sprendimas! Aš tikrai netikėjau, kad man taip patiks eiti į paskaitas! Mano kursai intensyvūs, kasdien po 4 valandas, tačiau laikas visiškai neprailgsta. Mūsų grupėje 10 žmonių: esame 4 europiečiai, 1 azietis ir 5 iš Pietų Amerikos (3 merginos, 7 vaikinai). Visų amžius panašus, dažnai gauname užduotis darbui grupėmis, tad man be proto įdomu, iš kokių skirtingų perspektyvų mes žiūrime į tuos pačius dalykus vien dėl to, kad esame iš skirtingų kultūrų. Turime du jaunus dėstytojus ( australą ir argentinietę), kurie paskaitas veda smagiai, tad atmosfera tokia, kad, nemeluoju, išeinu po paskaitų visa švytinti ir kartais skaudančiais žandais nuo juoko. Be to, kad man ten šiaip smagu, jaučiu, kad kasdien išgirstu kažką naujo, ko nežinojau, galbūt galvoje pasitaisau tai, kur iki šiol klydau, ir šiaip jaučiu, kad pamažu judi į priekį, kas yra labai gerai! 😉

Taigi mokslai prasidėjo, namus radau, dirbti taip pat rytoj pradėsiu, viskas daugiau mažiau dėliojasi į vietas. Aišku, užtrukau dvi savaites, bet sunkiai įsivaizduoju, kad būtų įmanoma greičiau, juo labiau, kai pirmą savaitę su nenormaliu miego ritmu taip kankinausi. Trumpai apibendrinant, nauja emigrantės gyvenimo pradžia svetimame krašte nėra paprasta, tačiau ne tokia jau ir baisi, kai turi lengvą požiūrį į gyvenimą. O dabar, kai svarbiausi dalykai daugiau mažiau sutvarkyti, tikiuosi, labai greitai pradėsiu dalintis ir kelioniniais džiaugsmais ir atradimais, nes kiek gi galima čia tų asmeniškumų 😉

***

Pamažu į naują gyvenimą įsivažiuojanti