Kai nuo pat ryto už lango apsiniaukę bei niūru, o pro langą matai tik sunkius debesis, kabančius virš ežero paviršiaus, gali pasirodyti, kad ateinanti diena nežada nieko gero. Tiesa, ne kartą esu girdėjusi, kad šiose apylinkėse debesuotumas labai dažnas reiškinys, tačiau yra lengvas būdas pagauti saulės šypsnį – paprasčiausiai tereikia užkilti ant Rigi kalno! Žmonės kalba, kad vos keliolika minučių keltuvu ir iš pilkumos gali patekti į saulėtą dieną. Hm, skambėjo tai kažkaip labai jau neįtikėtinai, tad jau kurį laiką knietėjo pačiai įsitikinti, kaip ten aukštai su ta saule reikalai. Šią savaitę kaip tik pasitaikė proga 😉
Tą dieną buvau pažadėjusi vienam draugui, kad praleisiu laisvadienį su juo ant kalno. Nubundu ryte – velnias, apsiniaukę. Na, bet kad jau pažadėjau, tai prisiminusi seną gerą „nėra blogo oro, yra bloga apranga“ ropščiuosi iš lovos ir ruošiuosi į žygį. Greiti pusryčiai, kavos puodelis ir aš jau trypčioju nekantraudama prie keltuvo. Mano netikėtam piniginės džiaugsmui draugas pasiėmė iš darbo dvi metines Rigi kalno keltuvų korteles, tad aplenkdami bilietų kasą neužilgo jau kilome link debesų. Keistas dalykas šmėstelėjo galvoje. Atrodo, tiek daug kartų esu kilusi keltuvais į kalnus, tačiau kiekvieną kartą dairausi aplinkui ir grožiuosi, lyg matyčiau tai pirmą kartą gyvenime 🙂 Na bet pasakykit Jūs man, kaip čia dabar nesigrožėti, kai akyse stovi tokia didybė, nudažyta raustančių miškų, tarp tų kalnų tyvuliuoja didžiulis ežeras, o virš jo iš lėto slenka debesų klodai?
Dar pakilus aukštyn ir pranėrus pro sluoksnį debesų, kur buvus, kur nebuvus, šyptelėjo saulė. Dievaži, ten apačioje, toje pilkumoje, tikrai nebūčiau tuo patikėjusi! Lyg būtų maža to, pradėjus kopti į viršų ( iš Weggis užkilome tik iki pusės kalno. Iki viršūnės visai solidus pasivaikščiojimas laukė) greitai pasidarė dar ir šilta! Ilgai laukti nereikėjo, kad sukištume šiltesnius rūbus į kuprines ir mėgautumės gražia bei saulėta diena 😉
Pasiekus aukščiausią kalno tašką ( Rigi Kulm, 1797 m., Pirmą kartą apie šį kalną pasakojau čia, nesikartosiu) po kojomis plytėjo nesibaigiantys debesų patalai. Kažkas magiško ir nepapasakojamo! Atrodo, stovi sau tvirtai kojomis įsispyrusi, o apačioje, kiek akys užmato, – debesys, debesys, debesys!
Daug lipome aukštyn ir daug leidomės žemyn. Daug plepėjome, juokėmis ir fotografavome. Nepaliaujamai grožėjomis ir maloniai stebėjomės… Koks nepaprastai gražus gali būti apniukęs ruduo!
Puikaus savaitgalio visiems!
Rudeninė Vaida ;)*
Nu, klausyk, Vaida, ar priimi svečius?? 🙂 Ir aš tokių vaizdų noriu pusryčiams!