Tai, kad uždaryti keltuvai, protingai ir atsakingai mąstančiam žmogui turėtų būti įspėjimas, kad yra tam rimta priežastis. Trims lietuvaičiams, žūtbūt norintiems užkilti į kalną suplanuotam dienos žygiui, tai tebuvo menkutis trugdis, privertęs iš Morschach miestelio centrinėje Šveicarijoje pavažiuoti keletą kilometrų tolyn iki Schwyz miesto. Iš ten kalno viršūnėn kelia stabilus bėginis funikulierius, neįtakojamas oro sąlygų, tad kur buvę, kur nebuvę, tuoj trypčiojome prie kasos, spausdami rankose bilietus.
Šiaip jau graži buvo diena. Tądien švietė saulė, dangumi slinko vienas kitas nekaltas debesėlis. Važiuojant keliu, vingiuojančiu Vierwaldstättersee ežero pakrante, o paskui ir kalno papėdėje, laukiant keltuvo, nebūtum pagalvojus, kad kalnai mus pasveikins tokiais vėjo gūsiais! O vėjo būta stipraus. Kasoje mums pardavė bilietus tik iki pusės kalno ( aukščiau visi keltuvai buvo uždaryti), o užkilus ir išlipus iš funikulieriaus ne juokais teko susigūžti. Jei ne mano draugai, kuriems besisvečiuojant pažadėjau suorganizuoti nors vieną pasivaikčiojimą po kalnus, kažin, ar būčiau visą popietę praleidusi tokiame vėjyje… Na bet ką, užkilome, o prieš akis – atvirukas. Puiki panorama iš aukštai atsivėrė tiek į Vierwaldstättersee, tiek į Rigi kalną, tiek į Schwyz apačioje.
Kiek pasigrožėję žvilgtelėjome į žemėlapį, išsirinkome taką ir patraukėme aukštyn. Kuo aukščiau – tuo smagiau. Ne, nepasakyčiau, kad buvo šalta, bet prisipažinsiu, kartais atrodė, reikia stipriau įsispirti į žemės paviršių, kad su vėjo gūsiu nedudardėtum žemyn.
Truputį pasivaikščioję tarpinėje stotelėje ( idiliškame Stoos kaime, kuris šiuo metų laiku atrodo lyg miegantis, o žiemą atgyja dėl čia esančio slidinėjimo centro), patraukėme keliuku aukštyn. ( Juk iš aukščiau gražiau, ar ne?) Tiesa, truputį neįvertinome, kad iki to „aukščiau“ vingiavo ilgas ir status kelias… Jau po kokio pusvalandžio kopimo man ėmė mintyse kirbėti, kad kažkaip tai sėdimąją ima skaudėti, kelių sąnariai braška, blauzdų raumenis tempia, ant kalko tabaluojantis fotoaparatas lengvumo jausmo taip pat neteikia… Bet negi čia imsi garsiai dejuoti išsiduodama apie savo niekam tikusią formą?… Cha, nors įtariu, kad panašios mintys ne man vienai į galvą lindo, nes vos pamačius apačioje iš lėto įkalnėn pūškuojantį automobilį, Marius kaip man pasiūlė:
– Panos, stabdykit! 🙂
Stabdyti nereikėjo, žmogelis pats sustojo pamatęs tris nabagus, blaškomus vėjo ten, kur daugiau nėra nė vieno netyčia užklydusio turisto.
– Gal pavežti į viršų?
Klausimo kartoti nereikėjo, kaip mat visi trys įsitaisėme ant automobilio sėdynių ir linguodami kartu su iš radijo imtuvo sklindančiais liaudiškais ritmais, užkilome į viršų. Mus pavežęs Alois – ūkininkas, Alpėse auginantis devynias karvutes, gaminantis sūrį, o žiemą ant kalno esančiame restorane kviečiantis visus sušalusius šiltam fondiu. Užkilus iki jo ūkio sulaukėme kvietimo kavos puodeliui, kurio mandagiai atsisakėme, nes buvome įsprausti į gan ribotus laiko rėmus.
– Žinote, paprastai to nedarau, bet, jei norite, galiu jus dar aukščiau užvežti, – pasiūlė mūsų paslaugusis Alois.
Oi, kaip gi atsisakysi? 😉 Dar truputį pavojingais posūkiais į viršų, ir baigėsi kelias. Dar truputį bekele, ir viskas, automobilis daugiau į kalną nebelipo.
– Jeigu norite,galiu parodyti jums gražią vietą. Šiaip turistai jos neranda, čia tik vietiniai žino. Paprastai su šeima ten praleidžiame Rugpjūčio 1-ąją, stebėdami feververkus ( past. Rugpjūčio 1 – Nacionalinė Šveicarijos šventė).
Ir dar kartą, kaip atsisakysi? Trumputis žygis dar aukštyn į kalną, ir mes puikioje apžvalgos aikštelėje, iš kurios visu grožiu atsiveria kalnų ir ežerų peizažas. Deja, ilgai juo gėrėtis neteko, saulės laida priminė, kad reikia paskubėti, nes oi koks ilgas kelias laukė žemyn, kur turėjome spėti į paskutinį funikulierių…
Šį kartą be ilgų stabtelėjimų ir be fotosesijų, tad spėjome. Grįžus namo internete perskaičiau, kad tądien mus lydėjo 33 m/s uraganinis vėjas, tačiau, kai tokia puiki kompanija, nuotaikos jis nė kiek nesugadino! Po kalnus pasivaikščiojome, iki viršūnės šiaip ne taip užkilome, laiką smagiai praleidome. Ir buvęs nebuvęs tas užpakalio skausmas kelias dienas 🙂 Ačiū, mielieji už puikią kompaniją! :)*
Gražuolių milkų ir kalnų eilinį kartą apžavėta-
Jūsų Vaida ;)*
Trūksta žodžių.. Jeigu nuotraukose taip gražu, tai realybėje totaliai stulbinama, žinau tą jausmą kai noris visą peizažą su gert į save, prisimint kiekviena kalno raukšlelę ar žolės žalumų atspalvius. Gražuolė gamta!
Ačiū už pasidalinimą 🙂
Ačiū už komentarą, dalinuosi labai mielai 🙂