Lungernsee ir Brienzersee žydrynė.

Jei gyvendama žiemą Šveicarijoje visus laisvadienius su didžiausiu malonumu paskiriu kalnams ir sniegui, tai vasarą atsiduodu kitam džiaugsmui – kelionėms ir fotografijai. Nežinau, ar čia likimui turėčiau dėkoti už man pasitaikančias progas, ar sau, kad nebijau rizikuoti vis pakeisti gyvenamąją vietą, bet bent jau kol kas tai panašu, kad manęs laukia svajonių vasara: gyvenu fantastiškoje vietoje, dirbu fainą darbą, o laisvadieniais kažkur keliauju po neabejotinai vieną gražiausių Europos valstybių 🙂 Šios savaitės kryptis – Brienz miestelis ir to paties pavadinimo ežeras Šveicarijos centrinėje dalyje, Berno (vok. Bern) kantone. Į Brienz išsiruošėme penktadienį po pietų. Tądien visos prognozės žadėjo +32 laipsnius šilumos, tai dienos planas buvo aiškus: važiuojame prie ežero, pakeliui pasigrožėsime vaizdais, pavalgysime, kur nors išsimaudysime. Cha, bet Šveicarija nebūtų Šveicarija, jei atvažiavus į kalnus nepasikeistų oras. Vos pradėjus vingiuoti aukštyn į kalnus, kilo vėjas ir sparčiai vėso temperatūra. Pirmoji stotelė pakeliui – Lungernsee. Tiesiog negalėjome pravažiuoti pro šalį. Ežero žydrynė fantastiška! Net pasislėpus saulei, akis džiugino nuostabi spalvų gama! Informaciniai stendai skelbė, kad čia galima žvejoti, aplink ežerą yra įrengti pasivaikščiojimo takai, kempingas, o žiemą kažkur šalia yra mažutis slidinėjimo centras ir rogučių trasa. ( Oficiali turizmo svetainė tik vokiška, bet, jei domina, tai nuoroda čia). Kiek pavažiavus tolyn, iš apžvalgos aikštelės atsivėrė nuostabi panorama. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau! 🙂 Nuo Lungernsee Interlaken kryptimi kelias vingiavo vis aukštyn ir aukštyn į kalnus, o pro medžių properšas matėsi vis gražesni ir gražesni peizažai. Galiausiai pasiekėme savo kelionės tikslą – Brienz. Apie maudynes turbūt jau niekam nebekilo minčių, tad beliko pasivaikščioti po jaukų miestelį Brienzersee ežero pakrantėje ir pasigrožėti senais tradiciniais namais, ežero didybe, Jungfrau regiono vis dar snieguotomis Alpėmis ir daugybe gėlynų, virstančių iš išpuoselėtų darželių, balkonų ir vazonų. Labai norėjau traukinuku kilti į kalnų viršūnes, bet tam jau buvo per vėlu… O beto, neturėjau nei megztuko apsirengti, nei tinkamų batų po kalnus vaikščioti, tai beliko miestelyje paturistauti. Kas irgi buvo visai smagu 🙂 Kelionės po Šveicariją mane žavi tuo, jog kad ir kur benuvažiuotum, – visur bus gražu. Ar tai būtų kalnai, ar ežerai, ar miesteliai, visur bus kažkas naujo, nematyto ir priversiančio atsidusti: “Et, gyvenu gerai” 😀 Labai tikiuosi, Jūsų savaitgalis taip pat buvo šiltas, gražus ir smagus!