Niekam ne paslaptis, kad mėgstu aktyvų laisvalaikį, o tingų savaitgalį namie visuomet esu pasiryžusi iškeisti į smagią iškylą su draugais. Praėjęs savaitgalis jau senokai buvo pažymėtas mano kalendoriuje kaip vienas iš tų, kurių laukti tikrai verta. Jau kurį laiką planavome vykti su draugais prie jūros. Ir prie jūros ne po Basanavičiaus gatvę pasivaikščioti ir smėlėtų čeburekų pavalgyti, o dviračiais važiuoti! Smagumėlis 😉
Žadintuvas šeštadienį skambėjo anksti. Taip anksti, kad po penktadienį Vilniuje vykusios Kultūros nakties atrodo net nemiegojau. Atsikėlusi pasidžiaugiau, kad dar naktį susikroviau visus daiktus, ir netrukus su kuprine ant pečių jau laukiau troleibuso geležinkelio stoties link.
Žinote, traukiniais Lietuvoje beveik nekeliauju. ( Tik studijų metais kartais važiuodavau Vilnius – Kaunas, o po studijų kartais rinkdavausi traukinį vietoje mikriuko Vilnius – Lentvaris, bet didelio atstumo Lietuvoje įveikti nebuvo tekę.) Traukinys Vilnius – Klaipėda nustebino tiek mane, tiek pas mane Lietuvoje besisvečiavusį draugą:
-Bet tai čia visai kaip Rusijoje! – šypsojosi jis patenkintas.
Aš Rusijoje nebuvau, pati nemačiau, bet ginčytis nedrįsau, nes traukinys – visiškas oldschool’as 😀 Mažos niūrios kupe, pageltusiomis užuolaidomis užtrauktas langelis, siauras kolidorius… Lai nesijuokia iš manęs tie, kurie prie to pripratę, bet aš pasijutau kaip sename rusiškame filme. Atrodo, tetrūko restorano vagono ir tarybinių sardelių 😀
Beveik po 5 valandų kelio pasiekėme Klaipėdos Naująją perkėlą, kur susitikome su kitais 5 draugais. Persikėlėme į Smiltynę, išsirinkome iš anksto užsakytus dviračius, ten atidavėme visus nereikalingus daiktus ir, nepaisydami šonais slenkančių debesų, išmynėme Nidos link. ( Labai patogus variantas šiaip jau: dviračius pasiimi Klaipėdoje, atiduodi Nidoje, o tavo papildomus daiktus jie atveža nemokamai. Puikus aptarnavimas ir mažiau rūpesčių, plius jie garantuoja techninę pagalbą kelyje, ir yra galimybė baigti kelionę anksčiau, jei pablogėtų oro sąlygos ar pan. Jei planuosite panašią kelionę, rekomenduoju Velonida. )
Klaipėda ( Naujoji perkėla) – Nida – apie 50 km dviračių takais. Iš pradžių kiek nerimavau, ar nebus man visgi per daug, kai dviračiu visą vasarą praktiškai nevažinėjau?… Atstumas nemenkas, bet, net ir nepratusioms prie didelio krūvio kojoms, pasirodo, ne taip jau sunkiai įveikiamas 😉 Didžioji dalis maršuto veda dviračių takais, tik keli kilometrai vingiuoja keliu, tai nėr ko baimintis dėl pravažiuojančių mašinų. Man pačiai tas maršrutas pasirodė be galo gražus. Su kiekvienu kilometru grožėjausi, širdy džiaugiausi ir didžiavausi, matydama, kiek gražaus mes turime savo Lietuvoje 😉
Truputį gėda prisipažinti, bet tiek pasaulio išmaišiusi, Kuršių Nerijoje buvau pirmą kartą… Turbūt nereikia nė pasakoti, kaip maloniai nustebusi buvau! Pakeliui stabtelėjome keliose gražiose vietose, bet didžiausią įspūdį, be abejonės, padarė Negyvosios kopos. Negyvosios ( arba dažnai vadinamos Mirusiomis) kopos turi liūdną istoriją, nes 1675 – 1934 metais ten buvo užpustyti keturi Naglių kaimai. Ilgai bendruomenė kovojo su pustomu smėlių ( sakoma, per metus jo užnešdavo nuo 0,5 iki 15 metrų), kol galiausiai išsikėlė gyventi į Preilą, Pervalką ir Nidą. Dabar kopos priklauso Naglių gamtos rezervatui, ir po jas griežtai draudžiama vaikščioti. Ne veltui. Vienas žmogus, einantis per kopas, išjudina kelias tonas smėlio. Labai liūdna ir pikta buvo stebėti kai kurių žmonių nesąmoningumą. Juk jeigu visi norėtų nueiti ten, kur negalima, tokių kopų mes jau seniai nebeturėtume! Nebeturėtume, kur atvažiuoti, kuo grožėtis ir kuo didžiuotis. Apmaudu, kai kai kurie to nesupranta.
Vakare pasiekėme Nidą. Kiek sušalę, kiek pavargę, kiek išalkę, bet visi plačiai besišypsantys ir patenkinti. Nuostabi diena buvo! Aš jau dabar laukiu nesulaukiu, kada teks šį žygį pakartoti! Kitą dieną, plaukdama keltu į Klaipėdą ir akimis lydėdama Kuršių Nerijos kopas, galvojau, kaip džiaugiuosi vasarodama Lietuvoje. Na ir kas, kad ta vasara kažkokia rudeniška. Ne tame esmė. Džiaugiuosi būdama namie, planuodama savaitgalius su draugais, keliaudama po savo kraštą ir būdama su savais. Matyt, buvau to labai pasiilgusi 😉
P.S. Tikiuosi, Jūsų savaitgalis taip pat buvo puikus! 😉
Lietuviška vasara besidžiaugianti-
Jūsų Vaida ;)*
dziugu girdeti apie naujus atradimus savame kraste 🙂
Visada smagu skaityti tavo potyrius, nes jie tik pakeliai nuotaika. Net kartais specialiai imu uzsukti i tavo bloga, nuotaikai prasiskaidrinti.
Lauksim nauju ispudziu ir pasidalinimu naujomis nuorodmis ir naujais planais
Ačiū už tokį šiltą komentarą! Labai džiaugiuosi, jei mano blog’as pakelia nuotaiką, tai visuomet mane skatina nenustoti rašyti 😉 O įspūdžių man šią vasarą Lietuvoje kaip niekad daug. Bet manau paslaptis čia paprasta – tiesiog išmokau džiaugtis ir vertinti tai, ką turiu 😉
Labai labai labai grazios nuotraukos!!!!! Issiziojau tik perskaicius kad tai pirmas kartas Kursiu Nerijoje 🙂 Man tai nuostabi vieta nuo vaikystes, kuri siuo metu yra pagrindine tema mano universiteto atsiskaitymuose 😀
Taip, tai buvo mano pirmas kartas Kuršių Nerijoje… Niekados anksčiau nesu ten buvusi, bet juk geriau vėliau nei niekada! 😉
Tikiuosi dar noresis sugryzti ten 🙂
Jau dabar norisi! 😉