Pakeliui namo.

Kai po praeitų metų pabaigos asmeninių nesėkmių virtinės supratau, kad turiu greitai kažko imtis, mintis apie Šveicariją buvo tarsi laikinas išsigelbėjimas ir pabėgimas nuo savo pačios gyvenimo. Nėriau į nuotykį viena, pasitikėdama tik savimi, žinodama, kad neturėsiu ten nė vieno artimo žmogaus, į kurį galėčiau atsiremti ar pasiguosti, kai liūdna,  nežinodama tiksliai, kur gyvensiu, kaip atrodys mano būsimas darbas, kokius žmones sutiksiu, kokia kalba bendrausiu su kolegomis. Tuomet buvo tiek daug klaustukų ir nežinomųjų, kad dabar galvoju, jog visgi reikėjo šiokios tokios drąsos ir ryžto taip mesti visas savo lietuviškas viltis, susikrauti lagaminą, susipakuoti snieglentę ir išvykti geresnio gyvenimo ieškoti.

Keturi su puse mėnesio prabėgo nepastebimai. Atrodo, kątik atvykau, o dabar štai vėl sėdžiu tame pačiame Ciuricho oro uoste, apsikabinusi puodelį Starbucks kavos, ir laukiu savo skrydžio namo. Kaip keista ir kaip džiugu tuo pačiu metu! Neužilgo švieslentėje turėtų pasirodyti mano vartai, bet kol jų dar nematau, pabandysiu greitai apžvelgti, kokie gi buvo tie pastarieji mėnesiai.

Darbas. Prieš atvažiuodama į Šveicariją ir rinkdamasi vietą, kur norėčiau dirbti, turėjau galimybę rinktis tarp populiaraus slidinėjimo kurorto ir mažo kaimelio kalnų glūdumoje. Nuolatos šurmuliuojančiame kurorte jau dirbau Austrijoje, jaučiausi atsikandusi to nesibaigiančio srauto turistų. Maniau, mažame kaime bus daug lengviau, bus mažiau lankytojų, mažiau streso. Neklydau. Lyginant sezoninį darbą Austrijoje ir Šveicarijoje, tai pastarojoje buvo lyg atostogos! Normali penkių dienų darbo savaitė, jokių viršvalandžių, jokio streso. Viešbučio svečiai labai malonūs, visuomet viskuo patenkinti,. Niekada nesu sulaukusi jokio nepasitenkimo žodžio, o po kelių dienų jų viešnagės atsisveikindavome lyg seni, geri pažįstami, linkėdami vieni kitiems viso, ko geriausio. Su nuolatiniais restorano lankytojais, vietiniais gyventojais, dar geriau. Atrodo, pastarąsias dvi savaites nieko neveikiau tik klausiausi dūsavimų ir atsakinėjau į visų klausimus: “Išvažiuoji? Taip greitai? Kodėl? Ar tau pas mus nepatiko? Bet vasarą sugrįši, taip? O tai gal bent kitą žiemą sugrįši?” Priprato jie prie manęs. Kaip ir aš prie jų. Man atrodo, pasiilgsiu aš to mažo kaimo ir jo žmonių 🙂 Paskutinį vakarą darbe dar priėjo viršininko žmona, švelniai apkabino per pečius ir sakė, kad jei nesusiklostytų mano planai ir kitą rudenį būčiau be darbo, jie džiaugtųsi, jei paskambinčiau ir sugrįžčiau. Et, smagu išeiti iš darbo su visais taip gražiai atsisveikinant.

Kolegos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kas gali būti bendro tarp 26 metų lietuvės, 21 metų šveicaro, 31 metų rumunės, 42 metų portugalės, 19 metų jos dukros ir 60+ šveicarų poros? Pasirodo, toks margas kolektyvas gali būti šauni komanda. Ir ne šiaip sau bendradarbių būrelis, o darni komanda: padedanti vieni kitiems, kartu besistengianti dėl to paties ir besidžiaugianti įvertinimais. Kolegos buvo tie žmonės, su kuriais praleidau daugiausia laiko šią žiemą. Neslėpdama savo simpatijų galiu pasakyti, kad visi jie buvo labai skirtingos asmenybės, bet visi savaip šaunūs.

Kalba. Pamenate, kaip pačiame pirmame įraše nerimavau dėl vokiečių kalbos šveicarų dialekto? Pasirodo, ne veltui 🙂 Dirbant paslaugų sektoriuje ir nuolat bendraujant su žmonėmis, nori nenori tenka ištraukti visas vokiečių kalbos žinias iš atminties kertelių. Visgi tai, ką moko lietuviškose mokyklose, Šveicarijoje duoda nelabai daug naudos… Na žinoma, pasitaikydavo koks vokietis, tai ausys plodavo iš džiaugsmo, kaip gera klausyti ir lengva suprasti. Tuo tarpu šveicarų vokiečių kalba ir po keturių su puse mėnesių man vis dar skamba kaip kokia egzotika. Gal tik paskutinį mėnesį pradėjau ją girdėti, nors kai šnekama greitai, suprasti dar nepavyksta ( Turbūt tai gerai matosi iš mano veido išraiškos, nes gan greitai visi mano pašnekovai savo šveicarišką vokiečių pakeičia į į suprantamą ir taisyklingą vokiečių 🙂 ) Tiesa, labai dėkingas dalykas, pasirodo, buvo tai, kad pati to iš anksto nežinodama atsidūriau retoromaniškai kalbančioje Šveicarijos dalyje. Vokiečių kalba nėra vietos gyventojų gimtoji kalba. Jie ją nuo pirmos klasės privalomai mokosi mokykloje, o tai reiškia, kad ji daug taisyklingesnė ir raiškesnė nei tų, kuriems ji gimtoji. Bendraudama su vietiniais neturėjau jokių problemų, už ką dedu sau pliusą 🙂

Gyvenimas kalnų kaime. Nors kai kam gali atrodyti, kad jaunam žmogui tokiam atokiam kalnų kaime turėtų būti be proto nuobodu, skeptikus ir pavyduolius galiu patikinti, kad man tai buvo labai įdomi patirtis. Nemanau, kad čia galėčiau likti visam laikui (tada tikrai būtų nuobodu), bet peržiemoti buvo pats tas! Man Curaglia turbūt visados liks kaip kažko mažo, jaukaus, autentiško ir šveicariško asociacija.

Kitas dalykas – pripratau gyventi viena. Nemaniau, kad man tai gali taip patikti, bet dabar tikrai suprantu, koks gėris gyventi vienai dviejų miegamųjų bute su didele virtuve, svetaine ir dideliu balkonu, kuriame pavasarį taip maloniai pusryčiaudavau 🙂

Svečiai. Kad paskutinė mano pastraipa neskambėtų taip savanaudiškai, pasidžiaugsiu geriausiu erdvaus būsto privalumu – galėjau priimti į svečius draugus, kurių per žiemą sulaukiau ne taip ir mažai 🙂 Oi, kaip džiaugiausi visų jūsų kompanija, mielieji! Ačiū visiems aplankiusiems už šypsenas ir gerą atsivežtą nuotaiką 🙂

Slidinėjimas. Viena labiausiai mokyvuojančių priežasčių, kodėl verta vykti į kalnus žiemai – be abejonės slidinėjimas. Šiemet slidinėjau nemažai ir laiks nuo laiko Jums apie tai pasakojau. Per žiemą aplankiau visus Surselva regiono slidinėjimo centrus ( Disentis, Sedrun, Andermatt, Brigels, Obersaaxen, Vals, Laax), išsirinkau savo mėgstamiausius ( Sedrun, Andermatt, Brigels), buvau pasiėmusi privačią instruktoriaus pamoką, su kolega šveicaru čiuožėme offroad’u, slidinėjau tiek snieglente, tiek slidėmis, o po žiemos jaučiuosi truputį pagerinusi savo slidinėjimo įgūdžius 😉 ( nors ir ne tiek, kiek buvau užsibrėžusi žiemos pradžioje, bet pažangą jaučiu, o tai irgi neblogai).

Kelionės. Sezonui artėjant link pabaigos sugrįžo kelionių alkis 🙂 Šveicarija tokia marga šalis, kad labai norėjosi pakeliauti po šalį ir pačiai išvysti tuos kantonų skirtumus. Ne taip seniai pasakojau apie kelionę į  Tičino kantoną (jeigu nematėte, tai šūsnys nuotraukų čia ir čia), kviečiau kartu pasivaikščioti po Italijos Cannobio, dalinausi Lucernos akimirkomis, šią savaitę lankiausi sostinėje Berne, šalies prancūziškoje dalyje (Neuchatel mieste), o vakar ir šiandien dieną praleidau Ciuriche 😉 Manau, kaip pirmai pažinčiai tai visai neblogai, o šiaip tai man Šveicarija tooookia graži šalis, kad norėčiau aš ją visą apkeliauti! Tam, tiesa, reikėtų daugiau laiko… Bet kas žino, gal kada nors 😉

Viską susumavus ir apibendrinus darau išvadą, kad Šveicarijos planas pasiteisino 100 procentų. Nė karto nesuabejojau savo sprendimu. Priešingai, kasdien rasdavau po priežastį džiaugtis šia diena (tie, kas sekate mane Instagram’e, matėte). Pastarieji keli mėnesiai buvo kupini gerų emocijų, šypsenų, tikro juoko, daug džiaugsmo sielai ir akims. Jaučiuosi pagerinusi vokiečių kalbos įgūdžius, atsigavusi finansiškai, tapusi gerokai savarankiškesnė ir vėl pasitikinti savimi.

Mano patarimas Jums? Nebijokite pokyčių ir naujovių savo gyvenime. Nebijokite keisti to, kas Jūsų netenkina. Kažkokia rizika visuomet yra, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano 😉

***

Kol rašiau, turbūt visus keleivius jau sulaipino į lėktuvą, tad bėgu ieškoti savo vartų ir tariu ” Iki greito pasimatymo Lietuvoje!” 😉

Atsisveikinanti su Šveicarija-

Jūsų Vaida ;)*