Lapkričio vėjai.

Kaip gerai, kad baigėsi lapkritis. Na tikrai. Kažkoks keistas mėnuo buvo. Įsivaizdavau, kad po dviejų mėnesių Lietuvoje, kai maniau, kad viskas pamažu stoja į savo vietas, trimituosiu garsiai, kaip gera laukti švenčių namie, bet panašu, kad vėl kraunuosi kuprinę ir ruošiuosi išvykti… Leidžiu badyti į mane pirštais tiems, kurie nuo pat pradžių burbėjo, kad Lietuvoje ilgai aš neužtruksiu. Bet apie viską glaustai ir nuo pradžių.

Mėnesio ryžtas: Keisti tai, kas manęs mano gyvenime netenkina. Šiuo atveju savo finansinę situaciją. Nors praeitą mėnesį labai džiaugiausi gavusi darbą toje organizacijoje, kurios produktu labai tikėjau, realybė greitai nuleido ant žemės, primindama, kad vien darbu soti nebūsiu, o su savo atlyginimu ilgai motyvuotai dirbti irgi nepavyks. Aš tikrai nieko prieš dirbti daug, bet noriu, kad už tai būtų ir atitinkamai atlyginta. Ir dar noriu, kad darbo pobūdis mane vežtų. Šį kartą deja deja, bet šios sąlygos tarpusavyje truputį prasilenkė… 🙁  Aišku, sunku buvo pripažinti pačiai sau, kad nepasisekė rasti tai, ko taip tikėjausi, bet pasirinkimas buvo aiškus: arba toliau dirbti, suvokiant, kad tai ne man, ir rizikuoti pavirsti Delfio komentatore, arba keisti darbą ir toliau ieškoti savo vietos po saule. Shit happens, kaip sakoma. Galbūt ir suklydau, bet neklysta juk tik tie, kurie niekada nebando. Spėkite, ką pasirinkau?…

Mėnesio klausimas: Likti ar nelikti? Taip, greičiausiai dauguma atspėjote teisingai. Po sunkių apsvarstymų atsisveikinau su visais šauniais kolegomis, kiek apgailestaudama, kad taip trumpai padirbėjome kartu, ir palikau kompaniją su milžinišku klausimu galvoje: ką daryti toliau – ieškotis kito darbo Lietuvoje ( kas užtruktų ilgai) ar ieškotis darbo užsienyje. Po dar sunkesnių apsvarstymų visgi nutariau, kad Lietuva ne ką tepasikeis per keletą mėnesių, tad visus savo lietuviškus planus pastūmiau kuriam laikui į priekį… Aš tikrai visai norėjau mesti tą čigonės gyvenimo būdą, bet panašu, kad tam dar ne laikas. Ir šiaip, niekas gyvenime juk nevyksta veltui, kas žino, gal kas nors labai gero manęs laukia už tų tūkstančių kilometrų? 🙂

Mėnesio užsispyrimas: Susirasti darbą Šveicarijoje. Užvakar viena moteris labai nustebusi pažiūrėjo į mane: ” -Šveicariją? Kodėl Šveicariją?… Visi paprastai keliauja į Londoną ar Norvegiją…” Taip, Šveicarija – tikrai ne pati populiariausia lietuvių emigracijos kryptis, bet man atrodo, ten turėtų būti visai gerai 😉 Šiaurės Airija nepasiteisino, Australijai neturiu pinigų, į Austriją jau nebenoriu, tačiau kalnų ir slidinėjimo be proto pasiilgau… Manau, Šveicarijoje man bus gerai 🙂 Vieną vakarą pasėdėjau internete, išsiunčiau į kelis slidinėjimo centrus savo CV, gavau daug atsakymų, jau sekančią dieną sulaukiau darbo pokalbio skambučio per Skype, dar kitą dieną atsiuntė pasirašyti darbo sutartį, ir kaip ir viskas, ruošiuosi žiemai į Šveicarijos Alpes 😉 Snieglentė jau nuvaškuota, rūbai cheminėje valykloje, lėktuvo bilietai pašto dėžutėje, laukiu nesulauku, kada nersiu į naują nuotykį. Pirmą kartą išvykstu beveik 5 mėnesiams į naują šalį visiškai viena. Labai tikiuosi, kad kolegos bus draugiški, kad bus, kas palaikys kompaniją slidinėjant ir kad nekalbės su manimi angliškai, o vers laužyti liežuvį šnekant vokiškai 🙂

Mėnesio nauja pradžia: Vairavimo teisės. Iš tikro tai šitą punktą įsirašiau į kitų metų tikslus su šauktuku ir dar pasibraukiau raudonai. Gėda pelėda, aš vis dar esu nevairuojanti mergina. Kai kadaise po kursų pabijojau laikyti teises, nes maniau nesugebėsiu teisingai prisiparkuoti aikštelėje, tai taip ir tempiasi šis vidinis gėdos šleifas iš paskos jau keletą metų… Aišku, net jei ir būčiau aš tada išsilaikiusi teises, automobilio vis dar neturėčiau ( kam man jis, kai namie tiek ir tebūnu?), bet vis tiek, tai yra vienas iš dalykų, kuriuos, mano manymu, šiuolaikinė, savarankiška mergina privalo turėti. Ruošdamasi pavasariop griebti jautį už ragų, pradžiai nusipirkau KET knygutes su visomis sankryžų situacijomis. Per žiemą perskaitysiu bent kelis kartus.

Mėnesio šventė: Desertų vakarėlis namie. Dviejų šaunių merginų idėja organizuoti ne tik skanaus, bet ir gražaus maisto vakarėlius pagaliau įgauna realų pavidalą. Ši paslauga labai greitai bus prieinama visiems šakiečiams ir aplinkui gyvenantiems žmonėms! Kiek gi galima tas šeimos šventes su baltomis mišrainėmis ir nusibodusiais medaus tortais švęsti? 🙂

Mėnesio koncertas: Roko ir operos sintezė. Už šį koncertą turėčiau dar kartą padėkoti savo buvusiai kolegei Daivai, nes pati nebūčiau sugalvojusi nueiti. Turbūt daugeliui vilniečių visų pirma sentimentus kėlė renginio vieta, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, tačiau man, kaip ne vilnietei, tai absoliučiai nieko nereiškė. Mane nuoširdžiai sužavėjo operos solistų ir roko grupės pasirodymas, kostiumai, videoprojekcijos, stebėjausi salės akustika. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad klasikinės operos gali skambėti taip šiuolaikiškai ir su tokia energija. Labai patiko!

Mėnesio festivalis: “Scanorama”. “Scanorama”, kaip ir “Kino pavasaris” ar “Nepatogus kinas” yra tie kino festivaliai, kurių stengiuosi nepraleisti ir pagal galimybes visuomet apsilankyti. Nors šį kartą nebuvau pavyzdinga festivalio lankytoja, nors į vieną filmą vis tiek spėjau nueiti. Su draugu žiūrėjome “Išgyvena tik mylintys”. Tai buvo filmas, kuris netikėtai nustebino! Kuo, paklausite? Iš aprašymo tikėjausi, kad tai bus banaloka meilės istorija, kurioje vienas iš veikiančiųjų skendi depresijoje, kitas bando jį traukti, tačiau siužetas man pasirodė kur kas gilesnis. Šiame filme buvo gausu gražiai nufilmuotų kadrų ir daug senos, geros muzikos. Jei rasite kur išsinuomoti, rekomenduoju 😉

Mėnesio knyga: “Valgis. Meilė. Dvasia”. Autorius Dainius Kinderis. Tiesą sakant, knygos dar iki galo nebaigiau, nes man taip patinka, kad skaitau lyg pasimėgaudama. Lengvas stilius, įdomios pastabos ir informatyvus turinys. Super!

“Meilę kelionėms užsiauginau. Tai buvo panašu, lyg ilgus metus mylėti bendraklasę ir tik paskutinėje klasėje prisipažinti. Nebuvo sąlygų, nebuvo galimybių puoselėti meilei, todėl ji buvo tokia užauginta, išpuoselėta ir išsvajota, kad pratrūkus prisipažinimui sustoti nebegalėjau. Į pirmąsias keliones važiavau lyg į pirmuosius pasimatymus – su nerimu, drebančia širdimi ir neužtikrintas. Bet su dideliu noru.”

Mėnesio daina: Nelieku abejinga Poniai Tuti-Taa.

Mėnesio video: Įkvėpimui.

Mėnesio internetai 1: Turbūt daugelis žinote Bored Panda, bet, jeigu nežinote, tai pasidalinsiu vieta, kurioje kasdien smagių dalykų galima rasti.

Mėnesio internetai 2: O štai ši svetainė labai smagi, kai norite pasižaisti su nuotraukomis ir šiek tiek jas paredaguoti, tačiau Photoshop’o neįkandate. Naudojimas visai elementarus, tačiau gražių dalykų šios svetainės pagalba galima sukurti.

Ir pabaigai Mėnesio kelionė: kadangi taip jau susiklostė, kad pati visą mėnesį niekur iš Vilniaus ir Šakių nosies nebuvau iškišusi, keliavau internetu kartu su “Be sienų” įspūdžiais ir “Virsmo taku”. Gaila, kad nepavyko užbėgti į susitikimą su Šarūnu (vaikinu, autostopu apkeliavusiu šiaurinį Žemės rutulį, beje, mano bendrapavardžiu 🙂 ), tačiau susitikimas su “Be sienų” keliautojais paliko šiltą įspūdį ir privertė dar kartą pagalvoti, kad gyvenime viskas yra įmanoma, kai to labai nori, kai dėl to stengiesi ir nuoširdžiai sieki. Tereikia nebijoti išeiti iš savo komforto zonos, kur viskas žinoma ir paprasta, nes tikrasis gyvenimas būtent tada ir prasideda.

****

Kažkaip čia padrikai aš apie viską, bet kitaip ir neišeina, kai pačios viduje chaosas verda. Reikia tikėtis, kad bent prieš šventes ramybė sugrįš 🙂

Naujiems nuotykiams besiruošianti-
Jūsų Vaida 😉