28, 07, 2013

Aštuntą pasaulio stebuklą Filipinuose belankant. Batad.

Kątik kepino saulė, už minutės bus tropinė liūtis. Matau. Po dviejų savaičių, praleistų Filipinuose, lietaus sezono oras pasidarė daugiau nei aiškus: dieną be proto karšta ir drėgna, po pietų kasdien po valandą- dvi pila kaip iš kibiro, ir tada vėl karšta bei drėgna. Ir nieko čia nepadarysi, gali tam tik nusiteikti. Nusiteikinėju gulėdama kažkokioj pašiūrėj, vadinama miesto autobusų stotimi, po galva pasikišusi savo kuprinę, ir skaičiuodama vištas aplinkui. Dar dvi valandos iki autobuso, o tada ilgas ilgas kelias… (Važiuodamos iš Puerto Princesa į El Nido mikroautobusu užtrukome 6 valandas. Aš buvau linkusi mikriuku važiuoti ir atgal, bet mano kompanionės norėjo viešuoju autobusu. Ką dabar, nekėliau vėjų, tebūnie. Važiavome pilnutėliu autobusu, užtrukome visa valanda ilgiau, sutaupėme po litą dvidešimt centų. Patarimas – važiuokite turistiniu mikriuku! )

307017_658250950867563_1969562703_n-1

Laukiant autobuso El Nido stotyje.

Kita stotelė – Batad ryžių terasos, esančios Luzon salos šiaurinėje dalyje, tačiau priešaky dar vienas kantrybės išbandymas keliaujant Filipinų viešuoju transpotu. Autobusas, 7 valandas vėžlišku greičiu vos krutantis iš El Nido į Puertą Princesą, naktinės nakvynės paieškos triciklu, kelios valandos miego kažkokiam viešbuty netoli oro uosto, ryte vėl triciklas, laukimas oro uoste, valandos skrydis lėktuvu, štai mes ir Luzon saloje. Atrodo, kas čia yra? Cha, skaitykite toliau. Atvykusios į Filipinų sostinės Manilos oro uostą susidūrėme su pirmąją problema – viešojo transporto daugiau kaip ir nėra, o mums reikia kažkokiu būdu nuvykti į autobusų stotį. Kas yra autobusų stotis ir kaip iki jos nuvažiuoti oro uoste niekas nežino. Taksistai vėliau mums išaiškina, kad Maniloje nėra tokio dalyko kaip centrinė autobusų stotis. Luzon saloje yra kelios autobusų kompanijos, visos jos važiuoja skirtingais keliais ir turi savo atskiras autobusų stotis. Mano Lonely Planet rašo, kad mums reikia į Sampaloc rajoną, iš kur į Banaue miestą važiuoja vienas autobusas per parą (naktinis). Justei atrodo, kad nesąmonė yra švaistyti visą dieną laukimui ( Maniloje buvome anksti ryte), reikia judėti bent jau į tą pusę, paskui kur nors persėsti. Aš linkusi laukti, bet Raimonda lyg pritaria Justei, tai belieka nesilaužyti ir man. Nuvažiuojame  mes taksi į vieną iš tų autobusų stočių, nusiperkame bilietus “į tą pusę” ir prisėdame laukti savo autobuso… Kad jau man ši mintis nepatinka, imu dar ir dar kartą skaityti Lonely Planet. O ten ir atrandu, kad su tais bilietais, kuriuos jau buvome nusipirkusios, iki kelionės tikslo važiuosime 8-9 valandas, ten neaišku kiek laiko lauksime kito autobuso, o tada važiuosime…dar tiek pat!!! Whaaat?….Tai reiškia, kad tiek laiko keliaujant mums nebelieka laiko ryžių terasoms!  Na jau ne, mes ne ten nusipirkome bilietus ir išvis esame ne toje autobusų stotyje! Hm, tik kodėl taip galvoju aš viena?… Taip, mes visos pavargusios, taip, mums reikia dar vienam taksistui sumokėti, kad mus nuvežtų į kitą stotį, taip, mums reikia parduoti jau nusipirktus bilietus, taip, mums reikės prasitrinti Maniloje visą dieną su savo kuprinėmis per žudantį karštį, taip, mes važiuosime per visą naktį, taip, ryte būsime dar labiau pavargusios negu šįryt, bet juk vienas iš kelionės tikslų buvo pamatyti didžiąsias ryžių terasas! Akivaizdu, kad taip galvoju aš viena. Justė keičia planą, renkasi lengvesnį variantą likti šioje stotyje ir važiuoti prie jūros, Raimonda jai pritaria. Savo fronte lieku viena. Iš pradžių mintyse tyliai bambu, paskui pagalvoju: “Ai, dzin, neprapulsiu juk ir viena, važiuoju į ryžių terasas. Geriau keliauti link savo svajonių vienai negu gadinti nuotaiką draugėms tris dienas per kelionę ir priekaištauti tris mėnesius po jos”. Užsirašiau visą skrydžio informaciją, susitariau su merginomis, kad po keturių dienų pasimatysime oro uoste ir jau buvau bepaliekanti autobusų stotį, kai Raimonda persigalvojo. Persigalvojus Raimondai teko prisijungti ir Justei. Važiuojame į Banaue visos trys.

Ilga ir karšta diena, bastantis po Filipinų sostinę Manilą.

Ilga ir karšta diena, bastantis po Filipinų sostinę Manilą.

Gatvės prekyba.

Gatvės prekyba.

Vienoje iš sostinės autobusų stočių, iš kurios kartą per parą važiavo vienintelis mums tinkamas autobusas.

Vienoje iš sostinės autobusų stočių, iš kurios kartą per parą važiavo vienintelis mums tinkamas autobusas.

Nusipirkusios vienus paskutinių bilietų, autobuse gavome vietas pačiame jo priekyje. Besidžiaugdama, jog bus daugiau vietos kojoms, tada dar nežinojau, koks nesibaigiantis veiksmo filmas laukia prieš akis visą naktį. Bandžiau miegoti, kiek pavyko, tačiau kaip tik prasimerkdavau, taip žiūrėk kokia fūra, nusivertusi nuo kelio, avarinėmis šviesomis pakelėje žybsi susidaužusios mašinos, koks triciklas išlenda prieš autobusą be šviesų, žmonės ant kelio be atšvaitų, karvė kokia ar šiaip kas nors… O kur dar nuolatinis autobuso vingiavimas ir kratymas… Ir neišjungiamas šaltis autobuso viduje (matyt, kad keleiviams nebūtų sudaromos nė menkiausios sąlygos prakaituoti. Jei pasklistų visų jų asmeninis pašilęs kvapas, turbūt ne vienam pasidarytų negera tokioje ilgoje kelionėje). Kai po 11 valandų naktinės kelionės pagaliau pasiekėme Banaue, jaučiausi kaip šlapiu maišu daužta. Tik po pusryčių pradėjome blaiviau mąstyti ir toliau kelionę planuoti. Nutarėme, kad judame toliau. Kad jau keliaujam, tai keliaujam iki galo. Šiandien kažkokiu būdu turime pasiekti Batad, kad išsimiegojus bent rytoj ryte nereikėtų anksti keltis, dar kartą krautis kuprinės ir vėl kažkur važiuoti.

Pakeliui į Banaue susipažinome su šauniu vaikinuku iš Kanados, ir taip jau kažkaip išėjo, kad Gabriel prisijungė kelioms dienoms prie mūsų mergaitiškos kompanijos. Atvykę į Banaue ir vaikščiodami aplinkui, jau aikčiojome, matydami dideles ryžių terasas, įkurdintas čia pat, ant šlaito, priešais miestelį, nors žinojome, kad didysis grožis mūsų laukia nusigavus į Batad. Žemelapyje žiūrint ,Batad yra visai šalia Banaue, tačiau po kelių savaičių, praleistų Filipinuose, jau aiškiau nei aišku, kad viskas, kas susiję su transportu šioje šalyje, persikelia į kur kas sudėtingesnį lygmenį nei gali įsivaizduoti tūlas europietis. Ačiū Dievui, dar ilsintis El Nido lenkų porelės buvome paprotintos, kad nuvykę į Banaue nesugalvotume į Batad keliauti su savo didžiosiomis kuprinėmis. Gavome labai naudingą patarimą susirasti viešbutį, kuris už nedidelį mokestį sutiktų priglausti mūsų didžiąsias kuprines, ir į mažas kuprines, pasiėmus tik pačius būtiniausius daiktus, vykti kelioms dienoms turint kuo mažiau svorio ant pečių. Patarimas šitas buvo ne veltui… Visą valandą praleidus ant jeepney stogo, vingiuojant siaurais, duobėtais šunkeliais, vedančiais per kalnus palei stačius skardžius, šiaip ne taip nuvykome, kur pasibaigė kelias, ir kelionę teko tęsti pėsčiomis. Taip, Batad galima pasiekti tik pėsčiomis. Jokių jeepney, triciklų ir asilų.  Leidžiantis nuo kalno žemyn, mano mintys šokinėjo tarp “O, Dieve, kaip čia gražu / kaip noriu valgyt / kaip bus gera palįsti po dušu, tebūnie ir šaltu / miegosiu šiąnakt kaip užmušta / O, Dieve, kaip čia gražu”.

Banaue1

Kasdieninis chaosėlis Banaue pagrindinėje aikštėje.

Kasdieninis chaosėlis Banaue pagrindinėje aikštėje.

Vaikučiai nemato jokių problemų važiuoti ant jeepney stogo.

Vaikučiai nemato jokių problemų važiuoti ant jeepney stogo.

Banaue2

Kone buožiška kelionė su geriausiu vaizdu aplinkui. Svarbu tik gerai laikytis, skardžiai aplinkui.

Kone buožiška kelionė su geriausiu vaizdu aplinkui. Svarbu tik gerai laikytis, skardžiai aplinkui.

Kai bet koks kelias pasibaigia, kelionę tenka tęsti pėsčiomis.

Kai bet koks kelias pasibaigia, kelionę tenka tęsti pėsčiomis.

Jos artėja!!!

Jos artėja!!!

Pavargusios, bet laimingos.

Pavargusios, bet laimingos.

Kai po pusantros valandos žygio nusileidome per kalnus  į slėnį, išsirinkome vieną iš apytuščių svečių namų ( tai buvo pirmoji vieta, kur sutikome vos keletą turistų) ir įsikūrėme kambariuose su vaizdeliu pro langą už milijoną, pavalgę bei atsigaivinę šaltu dušu visi sutartinai patraukėme į lovas popiečio miegui ( visgi praleidome 31 valandą, keliaudami iš El Nido į čia, ir nuovargis buvo didžiulis…). Prigulę valandžiukės miegui prasibudome apie 12 val nakties. Tada nieko kito nebeliko kaip eiti miegoti toliau. Užtat ryte pagaliau jautėmės atsigavę ir pasiruošę naujiems įspūdžiams 😉

IMG_0448

Pats geriausias vaizdas pro langą, kokį yra tekę turėti 🙂

 Batad – mažutis miestelis Kordiljerų kalnuose, įsikūręs vienose didžiausių ir įspūdingiausių ryžių terasų pasaulyje. Ryžiai šiose terasose pradėti auginti maždaug prieš 2000 metų, o tradicijos sėkmingai tęsiamos iki šių dienų. 1995 metais  Batad ryžių terasos buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Patys filipiniečiai jas apibūdina kaip aštuntą pasaulio stebuklą. Ir turbūt ne veltui, nes vaizdelis, vos pramerkus akis, kėlė dvejones, ar aš vis dar sapnuoju, ar jau nebe. Pačio miestelio populiaciją visai nedidelė – vos 1500 gyventojų, įsikūrusių mažučiuose nameliuose aplinkiniuose šlaituose. Yra pradinė mokykla ir bažnyčia, o vat iki parduotuvės tau jau tenka keliauti net iki Banaue… Elektra čia yra toli gražu ne visą parą, todėl, norint ja pasinaudoti ir pasikrauti fotoaparato baterijas, reikia susimokėti, apie internetą jie turbūt dar negirdėję, paklausus, ar galima atsiskaityti banko kortele, prajuokintum, o ir telefono ryšys šio atokaus kampelio nepasiekia…Tai vieta, šiek tiek nutolusi nuo civilizacijos, bet, jei atvirai, viena gražiausių, kur man yra tekę būti. Atvykus į Batad, geriausias būdas pajusti tą ramybę yra leistis į kalnų žygį, ką mes antrą dieną ir padarėme.

Išsimiegoję daugiau nei pusę paros, atgavę prarastas jėgas ir kompensavę miego trūkumą, sekančią dieną išsiruošėme į žygį. Vienas iš rekomenduojamų – Cambulo kaimas, esantis kažkur kitoje kalnų pusėje. Tik tas kažkur skamba labai jau nekonkrečiai… Žemėlapių per terasas niekas nenupiešė, tad nieko kito neliko, kaip ieškotis vietinio gido, galinčio mums parodyti teisingą kelią žaliajame labirinte. Ilgai ieškoti neteko, nes vietiniu gidu čia gali būti bet kuris miestelio gyventojas. Taip saviškį ir radome vos išėję iš svečių namų: vieną akimirką jis pavėsyje lošė kortomis, kitą – užsimetęs kuprinę ant pečių jau lydėjo mus į visos dienos žygį.

IMG_0567

IMG_0561

IMG_0565

IMG_0553

IMG_0764

IMG_0538

IMG_0780

IMG_0927

Stačiai į kalną ir stačiai nuo kalno. Per akmenis, šakas ir duobes. Per slegiantį karštį. Braukiant prakaito lašelius nuo kūno. Bandant nors kiek atsigaivinti čiurlenančiuose šaltinėliuose. Geriant vandenį litrais. Žiūrint po kojomis vis eini, eini ir eini tolyn. Iki tų akimirkų, kai stabteli, pakeli akis aukštyn ir siurbiant mintimis į sielą visą tą grožį, klausant kurtinančio cikadų choro, galvoji, kaip čia neužmiršus?… Ne, neužmiršiu. Tai buvo mano gyvenimo žygis, tuomet pareikalavęs absoliučiai visių turimų jėgų. Tik to dar nesuvokiau, po kelių valandų pasiekusi Cambulo kaimą. Šis kaimelis – dar mažesnis nei Batad. Dar sunkiau pasiekiamas! Protu sunkiai suvokiama, kaip galima gyventi tose ant rankos pirštų suskaičiuojamose mažutėse bakūžėse, kalnais atskirtose nuo likusio pasaulio. Bet žmonės šimtmečius gyvena, vaikus augina. Ir vaikai ištisus metus nuogi prie sraunios upės žaidžia, krykštauja, ir nei jiems kompiuterinių žaidimų, nei gražių rūbų reikia…Į juos žiūrint atrodo, kad jie laimingiausi pasaulyje vaikai. Gal tokie ir yra.

IMG_0746

IMG_0755

IMG_0735

IMG_0734

IMG_0668

Grįžti atgal sekėsi kiek lengviau. Nežinau, gal didesnę laiko dalį į pakalnę leidomės, gal oras truputį atvėso, gal sotūs pietūs, paruošti vienos Cambulo moterėlės, padėjo. Bent jau kokiu pusvalandžiu tikrai greičiau parėjome 🙂 Tik pala pala… Mes juk dar prie krioklio šiandien planavome! Labai noriu, bet dar labiau abejoju savo jėgomis. Jau ir taip jaučiu, kad su kiekvienu laiptu mano kojos virpa… O ėjimas prie krioklio reiškia dar nuo vieno kalno stačiai žemyn, tada aukštyn, per Batad ryžių terasą žemyn ir dar kartą aukštyn!!! O ir lietus ateina… Nesu tikra, ar įveiksiu, bet taip noriu, kad nuo mūsų grupės neatsiskiriu ir, sukaupus paskutines jėgas, einu kartu.

– Ten apačioje eikite greičiau, dažnai akmenų griūtys pasitaiko.

“Greičiau? Turbūt juokauji…Aš jau vos paeinu” – nebežinau, ar mintyse, ar garsiai dejuoju ( visgi ten ne šiaip sau pasivaikščiojimas buvo, o NUOLATOS stačiais, didžiuliais laiptais aukštyn arba žemyn. Mano trumpom ir sportuoti nepratusiom kojom tai buvo rimtas išbandymas.

Visgi sėkmingai pasiekus tikslą buvo be proto gera lįsti į tą ledinį vandenį ir leisti ramenims kiek atsipalaiduoti. Galingas Tappia krioklys, su visa jėga krentantis žemyn, buvo dar vienas džiaugsmas akims ir geriausia atgaiva kūnui. Nors paaukojau save raumenų skausmui ateinančias kelias dienas, viduje vis tiek žinojau, kad buvo verta.

IMG_0818

Fantastiškas Tappia krioklys.

Grįžtant į Batad mūsų gidas pakeliui surinko 4 masažistes, kurios nors kiek privertė atsipalaiduoti įtemptus raumenis, o vakare paplepėti užsuko su ryžių vyno buteliu. Masažistės masažo metu sugebėjo mane apvogti, kai buvau užsimerkusi ( aišku, tik vėliau tą supratau), o ryžių vynas buvo iš parduotuvės ( nors mūsų gidas dievagojosi, kad jo šeimoje gamintas) už trigubą kainą nei buvo vertas. Ne visai malonus paskutinis kelionės prieskonis, bet aš linkusi jį užmiršti. Ką jau čia, buvę nebuvę tiek keli tūkstančiai pesų. Bendros kelionės kainos jie neįtakojo.

IMG_0943

Grįžtant į Banaue. Vėl ant stogo. Tik šį kartą vos tilpome, nes autobusas važiuoja kartą per dieną, ir į jį tilpti nori visi.

Paskutinės dvi dienos Filipinuose prabėgo be didesnių nuotykių. Likome tik paskutinei dienai Banaue be pinigų ( nes nebuvo miestelyje nė vieno veikiančio bankomato, ir nė vieno restorano, kur priimtų korteles. Galiausiai sumetusios į krūvą visų šalių turimas valiutas, tarp maniškių atsirado 5 eurai, kuriuos išsikeitus, visos trys pavalgėme ir dar bandelių kelionei nusipirkome), atkentėjome dar vieną ilgą naktinę kelionę į Manilą, paryčiais miegančioje sostinėje pasidžiaugėme McDonalds pusryčiais, autobusu nusigavome į oro uostą, ten po mažučio konflikto su pareigūnais, sulaukėme grasinimo, kad neišleis iš šalies… Nieko ypatingo 🙂 Prabėgus 19 nepamirštamų dienų šiame kampelyje, palikome Filipinus šiltus, egzotiškus, nuostabios gamtos apsuptus ir besišypsančius. Iki kada nors. Kita stotelė – Kambodža!

Paskutinę dieną Filipinuose. Šypsenos dar platesnės nei atvykus.

Paskutinę dieną Filipinuose. Šypsenos dar platesnės nei atvykus.

Jūsų keliauninkė –

Vaida 😉



4 responses to “Aštuntą pasaulio stebuklą Filipinuose belankant. Batad.”

  1. Neringa says:

    Negalėjau atsižiūrėti į terasų žalumą. Taip ir norėjosi pirštais paliesti… O krioklys! Mmm, tokioje vietelėje pasimaudyti yra viena mano mažų (ok, didelių) svajonių). 🙂

  2. Tautvydas Vaičius says:

    suu-uu-uuuper vaizdai. Pavydu 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: