Ten, kur saulė, jūra, smėlis. Boracay.

Miegu taip gerai, kad žadintuvo net negirdžiu. Tik pajutus bruzdesį kambary suvokiu, kad laikas keltis. Mano mergaitės jau kraunasi kuprines į rojų, tad nieko nebus, reikia ristis iš lovos ir man. Susimetu daiktus ( keista, dar nieko nepirkau, o kuprinėje vietos vis mažėja ir mažėja su kiekvienu krovimu),  greit palendu po dušu ir… kaip jau pasiruošus. Prieš kelionę dar patikrinam bandelių skonį šalimais esančioje kepykloje, greitai apsukam ratą pro sekmadienio turgų ir viskas, kita stotelė – Boracay 😉

Pasigauti triciklą Filipinuose lengviau nei lengva. Vos išėjome į gatvę – štai ir vairuotojas. Susimokam kiekviena po 8 pesus ( apie 50 centų), ir garsiai burzgiančia transporto priemone, mojuojant atgal visiems pakeliui mojuojantiems žmonėms, būname pristatytos į… stotele turbūt reikėtų tai vadinti. Atvykusios pamatome, kad šalikelėje stovi keletas mikroautobusų, o sukaltoje pastogėje and suolo sėdi vairuotojai ir laukia, kol tie autobusiukai prisipildys keleivių. Transporto grafikas neegzistuoja. Nežinau, kiek laiko prasėdėjome, kol galų gale pajudėjome. Nuo Kalibo iki Caticlan laivų uosto iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tiek ir daug, apie 60 kilometrų. Tada dar nežinojome, kad atstumams įveikti Filipinuose laiko reikia kur kas daugiau nei kad mes esame įpratę… 60 kilometrų per dvi valandas. Su giedančiais gaidžiais kartu ( kažkas juos vežėsi iš sekmadieninio turgaus). Taip lėtai važiuojant spėji beveik viską sužiūrėti pakeliui: kas ką reklamuoja, kas kaip gyvena, kaip kas dirba… Įsmeigus žvilgsnį pro langą labai stebėjausi kontrastais: pakankamai gražiais namais ( tačiau grotuotais langais) ir sukežusiomis bakūžėmis, didžiuliais prekybos centrais ir nušiurusiais kioskais, gerai atrodančiais automobiliais ir vos plerpiančiais triciklais,… Tai štai ką žmonės turi galvoje, šnekėdami apie kontrastų šalis.

Caticlan uostas mažutis. Stovi jame keletas didesnių laivų ir viena prišvartuota jachta, bet didžiają judėjimo dalį sudaro laiveliai, keliantys žmones į ir iš Boracay. Tarp salų atstumas labai menkas, perplaukti keltu tetrunka keletą minučių. Pats bilietas kainuoja vos 25 pesus, mokesčiai  papildomus 175 pesus. Atvykus buvo jau kone pietūs, temperatūra siekė gerokai virš 30, saulė per dangų ridenosi nesutikdama nė vieno debesies pakeliui…Buvo taip karšta su savo kuprinėmis, slegiančiomis pečius( organizmai visgi nepratę prie tiek šilumos, atvykome beveik tiesiai iš žiemos), kad išrankumas gyvenamajai vietai su kiekvienom papildomom 5 minutėm mažėjo geometrine progresija. (Kambarys trims? Su kondicionieriumi? Dušu? Arti jūros? Nebrangus?  Imam! Dzin, kad truputį dvelkia chlorkalkėm ir daug skuzdžių. Pirmai nakčiai nesvarbu, paskui susirasim, kur apsistoti likusiam laikui.)

Įsikūrusios ir kiek atsigavusios patraukėme tiesiai į paplūdimį. Ir dabar, kai pagalvoju, tai o Dieve, kaip ten buvo gera… 😀 Viskas būtent taip, kaip ir turėjo būti: neįtikėtino žydrumo jūra, baltas smėlis, žaliuojančios palmės, kaitri saulė ir šaltas alus paplūdimio bare…Oooo taip 😀

Pirmasis filipinietiškas alus atvykus. Lai atostogos prasideda 😉

Boracay – viena iš 7107 Filipinams priklausančių salų, pati populiariausia turizmo kryptis šalyje. Vos 7 kilometrų ilgio ir 1 kilometro pločio sala per pastaruosius keletą  metų iš niekam nežinomo rojaus kampelio patapo vienu pagrindinių turistų traukos centrų Pietryčių Azijoje. Boracay vakarinėje pakrantėje 4 kilometrus besitęsiantis Baltasis paplūdimys ( angl. White Beach) labai mylimas fotografų ir atvirukų gamintojų. Dar prieš kelionę žiūrėdama nuotraukas internete varvinau seilę, netikėdama, kad pamatysiu tai savomis akimis. Na, bet, kai labai kažko nori ir dėl to pasistengi, juk viskas įmanoma 😉

Šis Baltasis paplūdimys labai dažnai kelionių portaluose ir leidiniuose yra tituluojamas kaip vienas gražiausių paplūdimių Žemėje.

Panašiai kaip tie vaikai ir aš ten turškiausi kelias dienas 🙂

Taigi palei vakarinę pakrantę, kiek akys užmato, tęsiasi puikus paplūdimys atostogautojams. Kitoje salos pusėje paprastai renkasi kaituotojai, gaudantys vėją aitvarais. Et, kaip norėjau pagaliau ir aš būti tarp jų… (Jau kokia ketvirta vasara kaip noriu! Bet pirmas dvi vasaras, gyvendama geriausioje kaitavimo vietoje JAV, neturėjau šiam sportui pinigų, pernai Tailande nepūtė vėjas, šiemet vėl – ne sezonas Filipinuose, visiškai nebuvo vėjo 🙁 O aš net apsidraudžiau papildomai prieš kelionę, tikrai buvau pasiryžusi mokytis. Ką dabar, teks ir vėl galvoti, kad kur nors kitur ir kitą kartą).

Populiarus kaitavimo taškas gegužės mėnesį tuščias…

Jame tik žaidžiantys vaikai…

Žvejų laivai…

Ir kelią trumpinantys vietiniai gyventojai.

Galbūt bandydama susieti tai, kad gegužė – ne kaitavimo sezonas, kad mažai vakariečių ( turbūt 70 procentų turistų – azijiečiai, 20 – rusai, 10 – visi kiti), darau išvadas, kodėl saloje neradome ir išgirtųjų vakarėlių… O juk mūsų patikimoji Lonely Planet sudarė įspūdį, kad tai smagių paplūdimio vakarėlių sala! Boracay vakarėliai buvo lyginami su Puketų Tailande ir Kuta Balyje. O mes, jaunos ir smagios sielos, tikrai tikėjomės kažką panašaus ir rasti… Hm, galima pagalvoti, kad tas, kas Lonely Planet lygino Boracay su Kuta ir Puketu, nebuvo nei ten, nei ten. 🙂 Aš drąsiai galiu patvirtinti – nieko panašaus! Jei pastaruosiuose absoliučiai be jokių problemų rasi barų su šokiais, šokių aikštelių tiesiog ant smėlio, nesibaigiančių Happy hour gėrimams, tai Boracay… Boracay – ramių, romantiškų vakarienių paplūdimyje vieta. Saulei nusileidus, po vakarienės visi sėdi restoranuose ir gurkšnoja kokteilius, šnekučiuojasi, stebi ugnies šou, bet jokių šokių pokių. Ramiai taip. Akivaizdu tai, kad Filipinus renkasi kiek kitokie keliautojai nei kokiame Tailande. Triukšmingas jaunimėlis traukia į Full Moon Party, o ne ramiai ilsėtis. Mes šį kartą pabuvome ramiai besiilsinčios 🙂

Pagrindinis mano tikslas vykstant į Boracay buvo noras išmokti kaituoti. Kai tapo aišku, jog to padaryti niekaip nepavyks, atostogos iš tikėtųsi aktyvių pavirto į visiškai pasyvias… Nepilnas keturias dienas pragulėjome paplūdimy ( nors gerai pagalvojus, turėčiau pasakyti, jog daugiau laiko pramirkome jūroje. Kaip čia nemirksi, kai vandens temperatūra beveik 30 laipsnių ir jis toooks skaidrus 🙂 ). Būdama tokia visiškai turistinė sala, Boracay gali pasiūlyti visas populiariausias atrakcijas: vandens motociklus, katerių tempiamus pripučiamus bananus, parasailing’ą ( parašiutus, katerio tempiamus virš vandens, neradau, kaip lietuviškai tai vadinasi), giluminį ir paviršinį nardymą, keliones laiveliais aplink salą. Iš viso sąrašo mes būtent tą ir pasirinkome vienos dienos pramogai. Pasirinkome kelionę aplink Boracay buriniu laiveliu ir likome tuo absoliučiai patenkintos. Pučiant silpnam vėjui ir plaukiant ganėtinai lėtai, užtrukome tris valandas. Mielai būčiau užtrukusi dar ilgiau, nes išsitiesus prieš saulę ramių bangų supamame laivelyje, pro akis slenkant atvirukiniams vaizdams ir karts nuo karto užtykštant šiltiems vandens purslams, buvo iki negalėjimo gera. Na taip labai labai labai gerai 🙂 Ne taip gera buvo, kai vakare pamačiau/pajutau, kaip pilvą nusvilau saulėje. 🙁

Taip ramiai ir prabėgo penkios dienos atviruke. Planavome truputį trumpiau, trumpiau nepavyko, pabuvome ilgiau. Bet dėl to tikrai labai nesiskundžiame 🙂 Nors galvodama apie Boracay nepasakyčiau, kad ji buvo kažkas tokio, ko nesu mačiusi keliaudama anksčiau ( jūra žydra kaip Indonezijoje, šilta kaip Bahamuose, palmės gražios kaip Havajuose, o turistinis šurmulys ne mažesnis kaip Tailande), visgi įspūdį paliko gerą. Ar pati grįžčiau? Turbūt ne ( nebent pakaituoti, kai kada nors gyvenime bus lemta išmokti). Ar rekomenduočiau Jums? Manau, kad taip. Ypač, jei atmintyje turite kiek mažiau vietų palyginimui, galiu beveik garantuoti, kad paplūdimys įspūdį paliktų 😉 ( nerašau šį kartą apie vargą esantį už to paplūdimio ribų. Paliksiu šį įrašą atvirukinį…) Man pačiai viskas gal buvo kiek per daug sukomercinta, per daug tų suvenyrų gatvėje, per daug paslaugų siūlytojų nuo ryto iki vakaro ir per daug turistų. Kitoje mūsų kelionės stotelėje viso šito turėtų būti mažiau 😉

Po šiltutę Filipinų jūros bangą visiems skaitantiems ridenanti-

Jūsų Vaida 😉