Atskridus į Filipinus. Pirmoji naktis Kalibo.

Tik ne Filipinų avialinijomis! Kelionei visgi šiek tiek ruoštasi, truputį domėtasi ir skaityta, visos trys merginos bent vienu klausimu sutariam puikiai – avialiijomis, registruotomis Filipinuose skristi nenorime. ( URM:”Nuo 2010 m. balandžio 1 d. Europos Komisija uždraudė visų Filipinuose registruotų oro linijų veiklą Europoje, nes šios nesugebėjo įrodyti, kad jų saugumo standartai atitinka tarptautinius reikalavimus”). Kai atvykusios į oro uostą pamatome, kad mūsų skrydžio operatorius ne kas kitas kaip SEAIR ( South East Asian Airlines), trauktis nebėra kur. Mano penkiasdešimtas skrydis turi būti kažkuo įdomesnis 🙂 Truputį įdomesns ir buvo: vyras, sėdėjęs šalia, prieš skrydį žegnojosi ir meldėsi, lėktuvą kelis kartus smarkiai supurtė, o leidžiantis į saloną pradėjo veržtis garai. Iš pradžių tik palei langus mūsų pusėje, paskui garų sluoksniu pasidengė visos lubos. Beliko save raminti, kad garai – tai ne dūmai, tikriausiai nieko tokio. Taip ir atskridome į vieną iš savo svajonių – Filipinus 🙂 Pagaliau prasidės atostogos, apie kurias svajojau visą žiemą, grįžusi po darbo namo!

Pirmasis mūsų kelionės tikslas Filipinuose – turistinė Boracay sala, turinti vieną gražiausių paplūdimių pasaulyje. Žydra, skaidri, šilta jūra, baltas paplūdimio smėlis, žaliuojančios palmės, saulė… Mmm, žandikaulis atsiveria besvajojant… Bet iki ten dar reikia nusigauti. Nors iš Filipinų sostinės Manilos bilietus pirkome į Boracay, į salą tiesiai nepatekome, nusileidome Kalibo oro uoste, esančiame apie 60 kilometrų nuo Boracay. Kadangi atskridome vakare, o Boracay neturėjome užsisakiusios jokios nakvynės ( internetinėse registracijos svetainėse niekada nėra pigių svečių namų ir hostelių. Jų visada reikia ieškoti atvykus), nutarėme pirmąją naktį praleisti mieste, ir iš pačio ryto judėti į savo atostogas. Taigi pirmoji stotelė – Kalibo.

Aukštai aukštai virš debesų.

Kalibo miestas – didžiausias miestas Panay saloje, Aklan provincijoje. Neįtikėtina, bet jame gyvena net apie 74 tūkst žmonių ( gyventojų tankumas 1 600 žm/km), kai iš aukštai tai į miestą nelabai panašu. Vos nusileidus oro uoste, menančiame daržinę, pasidžiaugus, kad kartu su mumis atvyko ir mūsų kuprinės, išėjusios į gatvę kaip mat patekome į besišypsančių vairuotojų apsuptį. Dauguma jų siūlė vežti į uostą, iš kurio plaukė keltai į Boracay, bet mes, kad jau turėjome užsisakiusios nakvynę, likome Kalibo. Vienas iš triciklų vairuotojų turbūt gerokai patrynė rankomis, gavęs mus pavežti ir keliasdešimt kartų brangiau paimti už kelionę ( sumokėjome apie 6 litus vietoj kelių centų. Kažkaip nepasijutom smarkiai permokėjusios, nežinodamos realių kainų). Kai nusigavome iki savo viešbučio, visos paeiliui nusiprausėme ir išlindome į miestą ieškoti maisto, buvo jau tamsu.

O aš galvojau, kad Kauno oro uostas mažas…

Valio, kuprinės nepasiklydo, atkeliauja visos trys 🙂

Triciklas – viena populiariausių ir pigiausių transporto priemonių Filipinuose. Kabinoje, pritvirtintoje prie motociklo telpa iki 8 azijiečių arba mes tryse su savo kuprinėmis.

Pirmoji pažintis su Filipinais vyko vakare. Nors nebuvo labai vėlu, jaučiausi kaip gūdžią naktį. Miesto apšvietimas labai labai minimalus, šviesos ruoželiai sklido tik iš dirbančių kioskų, restoranų ( sakydama restoranų turiu galvoje maitinimo įstaigą, kuriai, mano supratimu, pavadinimas restoranas visiškai netinka, bet jie taip vadina) ir turgaus pastogių. Išėjus į gatvę iš pirmo žvilgsnio saugiai ją pereiti atrodė gan rimtas iššūkis, tačiau čia niekas nepripažįsta pėsčiųjų perėjų, tad beliko tiesiog apsidairyti, įvertinti situaciją, kad turi kiek daugaiu nei 5 sekundes ir sparčiu žingsniu eiti. Vidury gatvės stabtelti, apsidairyti ir vėl eiti.

Lengvas chaosėlis miesto gatvėse.

Pirmoji vakarienė buvo mūsų viešbuty parekomenduotas greito maisto restorane. Skirtumas nuo vakarietiškųjų tas, kad šis greitas maistas – tikras gėris palyginus su vakariečių greitu maistu. Skaniai marinuota ir ant grotelių kepta vištiena saldžiam padaže, neribotas kiekis ryžių su sojos padažu, laimo sultimis ir čili pipiriuku. Gurgiantys skrandžiai po visos dienos kelionės reikalavo aukų, tad buvo pats tas 🙂 Pavalgiusios ir dar sukirtusios po ledų porciją iš lėto ėjome gatvele į viešbutį. Nepasakyčiau, kad buvo jauku. nes absoliučiai visur tamsu, o aplinkui tvyrantis skurdas net naktį badė akis. Taip, atvykome visai į kitą pasaulį… Gal netgi tokį, kokio nelabai tikėjausi… Pažiūrėsim, kaip tai atrodys ryte. O kol kas… labanakt 🙂

Šilčiausius linkėjimus iš Pietryčių Azijos siunčianti-

Jūsų Vaida 😉