• Indonezijos virtuvė iš arčiau arba kaip mes į kulinarijos kursus ėjom.

    Paskutinę dieną atsisveikinusios su Morgane, kūrėme planus, ką čia dar nuveikus prieš paliekant Ubud. Gerai būtų ir lauktuvių nupirkti, man patiktų išsinuomavus dviratį po gretimas apylinkes pavažinėti ( man ten niekada neatsibostų!), gražu būtų miesto šventyklas apeiti ( taip ir nespėjom), norėčiau dar po patį Ubud pasivaikščioti ir pafotografuoti… Visgi paskutinę dieną nutarėme praleisti kitaip. Pasiskaičiavome, kad bankrotas dar kelias savaites negresia, ir ta proga užsirašėme į kulinarijos kursus. Juk esame Indonezijoje, kasdien mėgaujamės šalies virtuve, būtų labai įdomu ir pačioms kažką išmokti bei ko nors naujo sužinoti 😉 Ubud, Balio salos kultūrinėje sostinėje, norintieji tikrai ras ne vieną maisto gaminimo mokyklą. Daug kur pamokas siūlo restoranai, tačiau, mano nuomone, žymiai įdomiau tradicinių patiekalų gamybos mokytis iš vietinių gyventojų. Vienas pažįstamas iš PAR, mokęsis gaminti baliečių šeimoje, dalinosi puikiais įspūdžiais, tad ir aš su Raimonda norėjau pamokų ne restorane.

    Katut atvažiavo mūsų pasiimti prie bungalo, kuriame gyvenome. Pakeliui stabtelėjome palaukti dar dviejų mokinių. Šaunu, būsim tik keturios: aš, Raimonda ir dvi australės ( mama su paaugle dukra). Susipažinę pajudėjome iš Ubud į netoli esantį Laplapan kaimelį.

    Pirma stotelė – turgus. Ne, šį kartą ne suvenyrų pirkti 🙂 Laplapan turgus, kaip ir dauguma Balio turgų, yra įrengtas miestelio centre, prie pagrindinės šventyklos. Kadaise pagrindinė turgaus paskirtis buvo tiekti šviežius maisto produktus karaliaus pusryčių stalui. Žmonės, darbą pradėdavę 4 valandą ryto, laikosi tų pačių tradicijų ir šiandien. Aišku, produktus tiekia nebe karaliams, tačiau prekyba prasideda dar neprašvitus. Vaikštant tarp miestelio turgaus prekystalių Katut rodė ir pasakojo apie įvairiausias daržoves bei prieskonius. Prisipažinsiu, daugelio iš jų dabar tikrai neįvardinčiau, nes nei man angliški pavadinimai žinomi buvo, nei išvaizda pažįstama… Tiesa, buvo keletas, kuriuos pažinau iš matytų paveikslėlių, kai rinkau informaciją savanoriaudama Tailande eko projekte. Buvo nemažai ir mums puikiai pažįstamų ir plačiai vartojamų. Kyla klausimų, kodėl kulinarijos kursai prasidėjo nuo pasivaikščiojimo po turgų? Nes juk jame, renkantis šviežius produktus, prasideda bet kokio maisto gamyba ( motulės Maximos Balyje nėra ).

    Antra stotelė – ryžių laukas. Pasakodamas apie maistą Katut ne kartą paminėjo, kokią svarbią vietą jų virtuvėje užima ryžiai. Daugumai baliečių tai neatsiejama kasdienė bet kokio patiekalo sudedamoji dalis. Ūkininkų šeimoje užaugęs mūsų virtuvės šefas ( ar kaip jį čia turėčiau vadinti?) pasakojo, kad nuo pat mažens dirbo ryžių laukuose. Būdavo, iš pradžių ryžius užsėja 2 m2 plote, gausiai palaisto ir palieka dygti 24-ioms dienoms. Po tiek laiko, ryžiams sudygus, jie būdavo išraunami ir po vieną daigelį preciziškai sodinami į lygias eiles. Darbo diena vaikui prasidėdavo 6 valandą ryto, per pietus mama atnešdavo į lauką kažko užkąsti, o po trumpo atokvėpio vėl kibdavo į darbą iki pat vakaro. Visas ryžių laukas turėdavo būti užsodintas per vieną dieną. Tokiu būdu ryžiai augs gražūs, lygūs ir visi tuo pačiu metu. Po sodinimo likusį darbą atlieka įrengtos irigacinės sistemos, kol po 4 mėnesių ateina laikas imti derlių. Ryžiams užaugus jie yra surišami į pluoštus, pjaunami ir sijojami per rėčius, kol juose lieka tik švarūs rudieji ryžių grūdeliai. Derlius nuimamas, buivolų pagalba laukas išdirbamas, nenutrūkstantis ciklas prasideda iš naujo. Indonezijoje dėl palankaus klimato ryžiai auga ištisus metus, tad keliaujant po salą visur matai žmones, nuolat dirbančius laukuose. Kol vieni žemę aria, kiti jau derlių ima.

    Atvykus pas Katut į namus, priekiniame kiemelyje mus pasitinka jo mama. Senyvo amžiaus moteriškė, nešina šaltos arbatos stiklinėmis, besišypsančiu ir ramybe dvelkiančiu veidu moja, kad prisėstume verandoje. Kol Katut mielai pasakoja apie tradicijas, kur, kaip ir kuris vaikas išeina iš namų gyventi suaugęs, mama prisėda šalia su padėklu, pilnu šviežių gėlių.  Puiku, gaminsime tuos gražius gėlių krepšelius, kurių Balyje jau esame mačiusios tūkstančius! Neabejoju, kad kitą dieną ( o gal ir tą patį vakarą) jie buvo paaukoti dievams, kad atbaidytų piktąsias dvasias ir saugotų vien gerosios 😉 Gaminimo procesas vyko smagiai, nors tuo pačiu stebėjausi, kad ne taip ir greitai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Smalsu, kiek laiko balietės užtrunka, kol kasdien pagamina po kokius 50…

    Po kavutės, deserto, ir kelių minučių atokvėpio virėjai, pasiruošę kartu praleisti kelias valandas, jau laukė mūsų ateinančių į galiniame kiemelyje atskirai nuo namų įrengtą virtuvę. Iš karto gavome prijuostes, receptų lapus ir kibome į darbą. O varge, nebūčiau pagalvosi, kad mes gaminsime tiek daug patiekalų! 🙂 Katut nuosekliai rodė ir pasakojo, o mes savo ruožtu padėjome viskuo, kuo tik mums leido padėti (nulupk, supjaustyk, susmulkink, sudėk, pamaišyk, apversk, vėduokle žarijas pavėdink,…). Buvo tikrai įdomu, smagu, o pabaigoje ir labai skanu! 😉 Tik ryškiai per daug. Po vakarienės galvojau, kad kokiai savaitei į priekį pavalgiau… Bet taip jau būna, kai akys didesnės už pilvą 😀 Parsivežiau į Lietuvą visus receptus. Labai norėčiau, kad tarp tų 7 patiekalų rasčiau nors vieną, kuriam Lietuvoje turėtume reikiamų produktų…

    Pabaigai norėčiau pasidžiaugti, kad paskutinę dieną Balyje praleidome įsimintinai, ir maisto gaminimo pamoka egzotiškame krašte buvo labai šauni patirtis. Rekomenduočiau kiekvienam. Renkantis mokyklą geriausias patarėjas Jums bus TripAdvisor, bet jeigu kada vykdami į Balį ieškosite jau patikrintų vietų – drąsiai klauskite manęs 😉 Tikrai papasakosiu, kur rasti ne tik gerą virtuvės šefą, bet ir nepaprastai malonų bendravimą, gražią aplinką ir vietą, paliksiančią tik geriausius įspūdžius 😉

    O mes sekančią dieną pabudome su mintimi, kad jau laikas krautis kuprines ir keliauti toliau… Ne dėl to, kad Balis būtų nusibodęs (niekada! ;)), o dėl to, jog mūsų laukia kita Indonezijos sala. Į Balį dar grįšime, bet prieš tai… mažutis Gili Trawangan rojus 😉 See you there!

     

    Vieną kitą Indonezijos virtuvės paslaptį sužinojusi –

    Vaida 😉

     

    4 Comments

    1. 2012 October 15 / 17:53

      O tai kur patiekalų nuotraukytės ir receptukas? 🙂

      • 2012 October 15 / 20:28

        Receptukais galiu pasidalinti Facebooke, jei noro pabandyti gaminti yra, o vat nuotraukyčių nebus… Visiškai sutemo, kol atėjo vakarienės metas, o kai matau, kad nuotraukų gražių nebus ( paprastai dėl prasto apšvietimo), tai negaištu laiko su fotoaparatu vargdama… 🙂

    2. Eglė
      2015 January 29 / 9:42

      Ne už ilgo būsime Ubud’e. Jei sugalvotume eiti į kulinarijos kursus, kaip surasti tą pačią vietą, kur jūs buvote?

    3. Rita
      2017 February 6 / 11:33

      Matosi, jog Indonezijos virtuvė labai ryški ir spalvinga! Maistas atrodo gana sveikai.

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?