Viso gero, Koh Phangan / Labas, Koh Tao.

Kuprinė sukrauta, kambarys sutvarkytas ir paruoštas kitiems savanoriams, su Phangan Project “šeima” atsisveikinta, paskutinis Fruit shake’as saloje išgertas… Lydžiu salą akimis toldama nuo kranto ir galvoju, kad visgi buvo čia gerai praleistas laikas 😉

Pakeliui į kitą salą.

Tik prieš tai dar paskutinis žvilgsnis į Koh Phangan.

Apie pačią salą jau šiek tiek pasakojau, bet nė karto nepasakojau apie žmones,kuriuos sutikau. O būtent žmonės ir bus geriausias prisiminimas iš Koh Phangan. Sutiktų keliautojų paslaugumas, draugiškumas, savanorių nuoširdumas ir atsidavimas vykdomam ekologiniam projektui, vietinių šypsenos tikrai žavi… Palikdama salą galvoju, kad dvi savaitės čia prabėgo tiesiog nepastebimai ir tuo pačiu labai smagiai. Džiaugiuosi mūsų sprendimu pasirinkti lėtesnį keliavimo tempą ir ne tik paskubomis aplėkti Pietryčių Aziją, pasižymint pliusiukus sąraše ( neva “Buvau”), pridarant tūkstančius nuotraukų ir tik paskui jas žiūrint galvoti: “O, tikrai ten buvo gražu…”. Džiaugiuosi mūsų sprendimu geriau aplankyti mažiau vietų, tačiau stabtelti kai kur ilgesniam laikui ir tiesiog pabandyti įsileisti tos gyvenimo tėkmės į save šiek tiek daugiau.

Savanorystė Koh Phangan buvo įdomi patirtis. Ir tai nebuvo vien būdas nemokamai pagyventi Tailande, kaip kad kai kam galbūt atrodė. Tai buvo šis tas daugiau. Išvykimo išvakarėse dalyvavome projekto “šeimos” vakarienėje. Merginos gamino patiekalus iš tailandietiškų produktų ( man duotų kas nors tų žolių, tai tikrai nežinočiau, ką su jomis veikti, o jos, tikros šaunuolės, prigamino kalną puikaus maisto. Valgydama net pagalvojau, kad, jei gyvenčiau Tailande, laisvai galėčiau būti vegetarė. Daržovių ir prieskonių pasirinkimas įspūdingas, viskas čia labai sodraus skonio ir be galo aromatinga.), o mes vaišinome lietuvišku midumi. Po vakarienės visi persikėlėme ant stogo. Plepėjome, grojo muzika, nuo jūros dvelkė gaivus vėjas, danguje mirgėjo milijonai žvaigždžių, o mano viduje tvyrojo visiška ramybė. Pasijaučiau gražios bendruomenės dalimi, ir man tas jausmas labai patiko. Taip, labiausiai man patinkanti bet kurios kelionės dalis yra ne kas kita, o sutikti žmonės, gauta gera energija ir šiltos emocijos.

Taip išėjo, kad Koh Phangan palikome savaite anksčiau nei planavome. Priežastis paprasta: paskaičiavome, kad labai daug laiko Tailandui neturime, o nuveikti norime visai nemažai. Kad nereikėtų per daug skubėti, atrodė, kad taip būtų geriausia. Beto, dvi savaitės mažoje saloje ne toks ir trumpas laiko tarpas. Per tą laiką apvažiavome ją ne kartą, marketo prekeivės jau sveikindavosi vos pasirodžius ( net jei nieko nepirkdavome pas jas), projekto darbą irgi pabaigiau ( praeitą savaitę padėjau jiems su informacijos paieška), jaučiuosi kažko išmokusi ( Pvz. valgyti lazdelėmis 🙂 Taip pat buvau keliose tajų kalbos pamokose, iš mokytojos nemažai sužinojau apie jų kultūrą ir įprastas elgesio normas), tad gal jau ir buvo galima judėti tolyn.

Trečiadienį palikome Koh Phangan ir patraukėme į kitą nuotykį Koh Tao. Dar mažesnę salą, esančią vos valanda kelio nuo Koh Phangan. Nors aš jau trečia diena čia, bet apžiūrėti salą dar neturėjau laiko. Nueiti į paplūdimį ar baseiną ( savo noru) taip pat. Per daug aš čia užsiėmusi 😀 Iš pradžių užsukti į Koh Tao planavome porai dienų. Dabar panašu, kad bent savaitę tikrai pabūsime. Ir esu 100 proc. tikra, tai bus viena įsimintiniausių savaičių mano gyvenime 😉 Vienu sakiniu įspūdžių nepapasakosiu, tad teks palaukti, kol vėl kur nors pasigausiu internetą. Pastarosiomis savaitėmis saloje nuolat dinginėja elektra ir internetas, tai jaučiuosi kiek atskirta nuo pasaulio. Bet ką dabar, ateiname vis vakarais į kokį paplūdimio barą/restoraną pagulinėti virš vandens ant pagalvėlių, pasitikrinti el.paštą ir tuo pačiu nuraminti, kad Azijoje dar nepasiklydau. Man viskas geriau nei geriau 😉

Gaudau internetą.

Tuo tarpu man už nugaros vyksta įvairiausi šou 😉

Į antrą salą Tailande atvykusi ir vėl į mokslus įnikusi-

Jūsų Vaida 😉