14, 05, 2012

Dviračiais po Šakių raj. Malūnas.

Dar ne taip seniai Raimonda traukė mane per dantį, pasakodama, kaip lengvai įsivaizduoja mane minančią kokį seną seną dviratį, su plazdančia suknele, skrybėlaite, priekiniame dviračio krepšyje prisikrovusią knygų ir niūniuojančią kokį nors džiazo kūrinį, skambantį ausinuke. Nusijuokėm abi, kad ir aš save tokią labai lengvai įsivaizduoju.

Taigi šį kartą apie pakrutėjimą dviračiu. Tik be suknelės ir be knygų. Nors dviratis ganėtinai senas. Naudodamasi proga, kad šiuo metu esu oficiali bedarbė ( turbūt priešingai nei daugelis bedarbių džiaugiuosi šiuo statusu), kad turiu daug laisvo laiko, šiandien susiorganizavau su savo mergaitėm visai smagią iškylą-pikniką dviračiais. Čia sukirbėjo ne tik noras pakrutėti, bet ir noras labiau pažinti savo kraštą. Ne dažnai juk leidžiu laiką gimtinėje. O be to, juk toks nuostabus pavasaris ( pernai jo beveik nemačiau per studijų baigimo vargus), tad trykštu noru kuo daugiau laiko praleisti gamtoje 😉

Ryte atsikėlusi pagooglinu, ką gi čia galėčiau aplinkui pamatyti, ko galbūt nesu mačiusi. Hmmm, naršant internete entuziazmas mažėja geometrine progresija. Na nėra čia nieko ypatingo, ką galbūt esu per nesusipratimą praleidusi. Nei čia ežerų, nei upių, nei kalvelių, nei peizažų, nei… Na ok, turim ką turim. Aplinkui vien plytinčias Suvalkijos lygumas. Ir pora dvarų, lyg feniksus kylančius iš griuvėsių. Bet juose jau būta daug kartų, tad bandome važiuoti kažkur kitur.

Galvojant maršrutą prisiminiau seną malūną Šakių rajone. Buvome ten dar mokyklos laikais, 11 klasėje, kai su Dramos studija dalyvaudavome mokyklos Meno savaitėje ir su vienu fotografu kasmet kur nors darydavome fotosesiją. Tuomet malūnas būdavo užrakintas, miestelio seniūno kažkiek saugomas, dar visai neblogai išsilaikęs. Įdomu, kaip gi jis atrodo šiandien, praėjus 6 metams?

Susitinkame su Juste pas Raimondą, ir visos trys pajudame iš Šakių Kauno kryptimi. Atstumas nesunkiai įveikiamas ( ~15 km į vieną pusę), tad skubėti nėra kur. Pakeliui stabtelime atsipūsti Lukšiuose. Miestelyje, kuris nagingo, labai meniškos dūšios seniūno dėka tikrai išsiskiria Lietuvos miestelių kontekste. Nedaug juk Lietuvoje tokių miestelių, kuriuose kaip grybai po lietaus vis dygsta naujos skulptūros ir vienas paskui kitą statomi fontanai. Aišku, kiek tai gražu, tai čia jau asmeninis skonio reikalas, bet, kad tai puiki iniciatyva – nepaneigs niekas.

Vėliau prasideda reikiamo keliuko ieškojimas („-Ne, man atrodo, dar ne šitas. Sakė, jis kažkur toliau“.“-Ne, čia visai šunkelis“.“-Ne, čia turbūt į kiemą šitas keliukas veda. Ten toliau vien laukai“), ir pagaliau param param žvyruotu kokio kilometro keliuku privažiuojame taip ieškotą malūną. Pirmas įspūdis: „O varge, koks apšepęs…Paramstytas, kad stipresnis vėjas nenugriautų…“ Dar bandau šnekėti, kad gal čia ne tas, anas lyg didesnis atrodė, ir tų krūmų tokių didelių aplinkui tikrai nebuvo, gal ne tuo keliuku nusukom, bet Justė mane greitai nuleidžia ant žemės pasakydama, kad tik viena malūnas ir yra telikęs Šakių rajone. Tenka patikėti.

Spyna nulaužta, užeinam į vidų. Tikrai taip. Tas pats. Atsimenu, kaip čia fotografavomės. Ir taip liūdna akimirksniu pasidarė… Taip širdį suspaudė. Užlipau į antrą aukštą, į trečią, užlipau į pačią kepurę… Viskas išardyta, išnešiota. Likę tik krumpliaračiai, kurie turbūt papasakotų kokią gailią istoriją, jei galėtų. Taip liūdna matyti, kai nyksta Lietuvos liaudies istorijos atspindžiai. Dar 1914 – 1921 metais Lietuvoje buvo apie 1000 vėjo malūnų, o dabar likęs vos vienas kitas. O šis… Niekieno nesaugomas, nebandomas atstatyti, niekam nereikalingas. Turbūt supus ir nugrius, kai papūs stipresnis vėjas. Ir niekas jo nepasiges. Gaila. Tikrai gaila, nesitikėjau jo tokio vargšo išvysti.

Bet ką aš čia taip liūdnai. Juk saulė šviečia, obelys žydi, varlės kurkia, pievos žaliuoja. Juk pavasaris! Pats nuostabiausias metų laikas, kuomet gali užsiimti visomis pramogomis gamtoje 😉 Ir šiandien mano siela tuo labai džiaugiasi. 😉 Taigi dviratis žirgelis pakinkytas, laukiu nesulaukiu, kada pradėsiu sukti ratus ne tik aplink Vilnių, bet ir po Lietuvos Nacionalinius parkus. Oi, kaip aš mėgstu dviratį. Ir oi, kiek smagių planų mano garbanotoj galvelėj sukas artimiausiam laikotarpiui 😀

Minu sau plentu atgal į Šakius, dairausi į dygstančių javų laukus ir pati savo mintimis truputį stebiuosi. Žinot, gera būti Lietuvoje! Ypač pavasarį.

Pavasarinė Vaida ;)*



0 responses to “Dviračiais po Šakių raj. Malūnas.”

  1. Neringa says:

    Miela kolege bedarbe, prašom sukti ratus ir pasakoti. Tai bent mintimis pakeliausiu po nematytas Lietuvėlės vietas. 🙂

  2. viz3 says:

    Tie pastoliai aplink malūną turėtų reikšti kažkokius darbus.
    Beje, turbūt nusižengėt šventai bedarbio pareigai kasdien, kas valandą ir kas minutę ieškoti darbo;)

    • vaidaa says:

      Sakai, kažkokius darbus?… Tas malūnas tokios būklės, kad apie kažkokius darbus net nešmėstelėjo mintis. Reiks kada paklausti prie progos savivaldybės kultūros skyriuje, ką apie tai žino 🙂
      Šventai bedarbio pareigai kasdien, kas valandą, kas minutę?… 😀 Prajuokinai 🙂 Taip, tikrai nusižengiau. Ir dar bent mėnesį nusiženginėsiu 😀 Darbo Lietuvoje pradėsiu ieškoti tik kraštutiniu atveju, jei nepavyks įvykdyti daug įdomesnių planų. O kol kas dar neprarandu vilties, kad pavyks, nors jie ir smarkiai stringa.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: