Diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnesis po mėnesio… Kuo toliau, tuo greičiau prasisuko skaičiukai kalendoriuje. Atrodytų, keturi mėnesiai žmogaus gyvenime galbūt labai trumpas laiko tarpas, tačiau, kai jį praleidi visiškai multikultūrinėje aplinkoje, kasdien sutikdama daugybę įvairiausių žmonių, įnešančių į tavo kasdienybę dozę juoko, nuostabos, susižavėjimo ar naujų idėjų bei svajonių, kai tuos keturis mėnesius praleidi nuolat užsiimdama aktyvia veikla, tas laiko tarpas pasidaro ne toks jau ir trumpas… Iš vienos pusės atrodo, kad ką tik atvykau į Austriją. Iš kitos pusės, kad aš čia jau seniai seniai… Tiek visko nutiko, tiek įspūdžių į save sugėriau, kad gyvenant paprastą monotonišką gyvenimą metų tikrai tam neužtektų… Visiškai užtikrintai galiu sakyti, kad sezonas Alpėse – geriausia, ką galėjau sugalvoti šią žiemą.
Nebandysiu įtikinti neslidinėjančių, kuo tai yra taip nuostabu, bet čiuožiantys, turbūt supras mane, jei sakysiu, kad turėdama galimybę kad ir kasdien slidinėti Alpėse, turėjau pačią geriausią žiemą gyvenime. Būdavo, pabundi ryte, pratrauki užuolaidą, pažiūri į dangų, išsišiepi, greit papusryčiauji ir į kalną. Jau dabar žinau, kaip šito pasiilgsiu. Bet kaipgi galima to nepasiilgti?
Vakar turbūt buvo paskutinis gražus slidinėjimo pusdienis. Saulė, šviežias sniegas, pustuštės trasos. Šiandienai dar planavau griebt snieglentę valandžiukei kitai, tariausi su draugu susitikt ant kalno, tačiau šiandien toks rūkas, šlapdriba, kad beliko sumaigyti sms‘ą, jog nebesusimatysim. Ir paskutinės mano dienos čia turėtų būti tokios pačios.
Ką dabar, gaila. Gal kitąmet. Negali žinoti, kur mano keliai pasisuks, ir kuriam pasaulio krašte galiu atsidurti po metų. Bet jei neturėsiu jokių rimtų planų, visai neatmetu galimybės sugrįžti į kalnus dar vienam sezonui… Nes geresnės vietos žiemai tikrai negali būti. Galit bandyti ginčytis su manim, bet mano nuomonės nepakeisit 😉
O dabar metas ruoštis į Lietuvą. Turbūt grįšiu į savo Suvalkijos lygumas už kelių dienų, ir visa tai, ką turiu dabar, atrodys kaip dar vienas gražus sapnas. Jau ne kartą išgyventas jausmas. Bet nuojauta sako, kad mane jis aplankys dar ne kartą ir ne du… Žinau, kad grįšiu namo su dar didesniu šūsniu idėjų ir svajonių, ką galėčiau nuveikti gyvenime. Ar bent jau tol, kol esu jauna ir neturiu jokių įsipareigojimų. Bet juk gyvenu kartą, privalau tuo mėgautis, ar ne? 😉
Sezono pabaiga visai nesidžiaugianti –
Vaida
smagu Vaidute, kad nenusivylei nauja patirtimi 🙂
Kai keturiems mėnesiams pakeiti gyvenamąją vietą, darbą, aplinkui esančius žmones, kalbą, kultūrą, turbūt natūralu, kad būna visko… Nebuvo viskas taip jau rožėmis klota, teko kartais gerokai sukaupti paskutinius kantrybės, drąsos ir užsispyrimo likučius. Bet nauja patirtis tikrai nenuvylė. Greičiau truputį užgrūdino 🙂
O šiaip, po sezono Alpėse visiškai įsimylėjau kalnus. Net neabejoju, kad kitą žiemą suksiu planus kaip ten vėl nors savaičiukei nuvykti 😉