Kas sakė, kad keliauti reikia tik vasarą? Jei taip, tai ką veikti kitais metų laikais? Sėdėti prie kompiuterio ir svajoti? Bambėti dėl šalčio ir laukti geresnių laikų? Ne! Keliauti kuo puikiausiai galima ir žiemą!
Turėdamos tokį požiūrį, šiaip ne taip susiderinusios laisvas dienas darbe, susiruošėme su Raimonda Miuncheno apžiūrėti. Kodėl Miuncheno? Nes tai sąlyginai netoli nuo mūsų (3-4 val traukiniu), radome nebrangius bilietus ir mums jau reikėjo bent trumpam ištrūkti iš St. Anton. Aišku, kalnus aš dievinu, bet kai gyveni mažame miestelyje ir viskas, ką du mėnesius tematai, yra darbas, turistai ir kalnai, natūralu, kad akys ir siela pasiilgsta kažko kito. Dvi dienos Miunchene buvo kaip tik tai, ko mums reikėjo.
Atmetus visas kelionės planavimo, eigos ir nuotykių smulkias detales, galiu reziumuoti, jog kelionė buvo šauni. Į Vokietiją užklydau šeštą kartą ir kaip visada labai trumpam, vos porai dienų. Ką galima nuveikti 1,35 mln gyventojų turinčiame Bavarijos pagrindiniame mieste, turint vos dvi laisvas dienas? Jei nenori maratono tempu prabėgti pro visas miesto įžymybes susidėlioti pliusiukų, gali:
Tiesiog pasivaikščioti gražaus miesto senamiesčiu:
Centrinėje Marienplatz aikštėje pažiūrėti šokėjų pasirodymą ( nors ore ir tvyro stingdantis šaltis):
Apsalti nuo dalinamų spurgų:
Apžvelgti miestą iš vienos seniausių mieste, St.Peters, bažnyčios bokšto ( pati bažnyčia yra tikras architektūros stilių mišinys: XII amžiuje ji buvo romaninio stiliaus, vėliau turbūt pristatyta bokštelių ir rekonstruota į gotikinį stilių, o XVII amžiuje pridėta renesanso ir baroko detalių. Nesu didelė architektūros stilių žinovė, tad man ten per didelė maišalynė, jog vien pažvelgus pasakyčiau, koks yra vyraujantis stilius dabar):
Užeiti į tikrą bavarišką štūbę (vok. die Stube – kambarys, pirkia, troba), sušilti nuo karšto Glühwein’o puodelio ir rasti viską, ką prieš tai įsivaizdavai kaip kad turėtų būti Bavarijoje. Interjere labai daug medžio, senovinių rakandų, o išraiškingų formų pagyvenusios padavėjos, pasipuošusios nacionaliniais kostiumais, yra būtent tokios, kokias anksčiau ir piešė vaizduotė:
Jaukioje ir elegantiškoje kavinukėje pasimėgauti ne tik gardžiais, bet ir gražiais desertais:
Ir žinoma, priragauti bavariško alaus 🙂 Tam puikiai tinka Beer Challenge turas, apie kurį papasakosiu atskirai:
***
Žinot, dvi dienos ir dvi naktys Miunchene prabėgo tiesiog nepastebimai. Maži dalykai, šiokios tokios pramogos, nauji vaizdai, nauji sutikti įdomūs žmonės ( per tas dvi dienas sugebėjome susipažinti ir vieną vakarą praleisti su smagiais 4 brazilų teisininkais, dirbančiais Siemens ir darbo reikalais atskridusiais į Miuncheną, kitą vakarą su dviem amerikiečiais, studijuojančiais dizaino magistrantūrą Amsterdame ir keturiais australais, keliaujančiais aplink pasaulį), ir jausmas, grįžus į St.Anton, lyg būčiau pasikrovusi visas turimas baterijas. Sakykit ką norit, bet kelionės yra tikras gėris. Kad ir labai trumpos. Manau, kad bet koks aplinkos pakeitimas ir naujų įspūdžių gurkšnis gali suteikti atsarginį kvėpavimą, kai to labiausiai reikia. Velniškai geras jausmas. Kiekvienam nuoširdžiai jo linkiu!
Naujų jėgų ir geros nuotaikos vėl kupina –
Jūsų Vaida ;)*
per du vakarus – 4 brazilai, 2 amerikiečiai ir 4 australai?
jooo… man rodos ne tą šalį ir ne tą miestą darbui pasirinkote 😀
deserto nuotrauka labai gundanti, einu ko nors po šaldytuvą paieškoti 🙂
Ne ne, gera ir šalis, ir miestas, kuriame esu 😀 Vakar susipažinau su vaikinu iš Čilės, sulaukiau pasiūlymo iš australo susitikti kavos puodeliui, šiandien vienas amerikietis atnešė savo vizitinę į darbą, kad parašyčiau, jei ieškočiau stažuotės didelėj tarptautinėj kompanijoj, o pašte radau laišką iš pasaulio slidinėjimo čempiono (iš Naujosios Zelandijos), kad ruošiasi vėl atvykti į St.Anton ir mielai vėl mane pamatytų. Taip kad dėl vietos skųstis negalėčiau turbūt 😀
grazios nuotraukos , jo keliauti galima ir ne tik vasara;)
Ačiū 😉
Norėčiau, kad nepamirštum apie lietuvius…
Kad nėra jų, mamyt, aplinkui mane… 🙂