Paklausta, kur norėčiau nukeliauti, visada turėjau du atsakymus: į Islandiją ir Naująją Zelandiją. Gyvenant Australijoje, Islandija dabar atrodo labai tolima ir ne taip lengvai pasiekiama kryptis, tuo tarpu Naujoji Zelandija… Vos 3 valandos skrydžio nuo Sidnėjaus, ir daugybė priežasčių, kodėl aš iki šiol ten nebuvau. Nors gal ir ne visai tiesa. Teoriškai lankiausi ten pernai, tačiau realiai ta kelionė buvo daugiau apie kruizą ir laiką, praleistą kartu su mama (pasakojau čia). Pačios Naujosios Zelandijos ten buvo labai mažai.
Užtat šiemet, belaukiant šeimos pagausėjimo, ir man išreiškus mažutį nusivylimą, kad dabar visos tarptautinės kelionės bus atidėtos kuriam laikui, mano draugas, norėdamas mane pralinksminti, užsispyrė, kad skrendam kur nors kelioms dienoms. Paskutinį kartą dviese, kaip pora, o ne kaip šeima, besiderinanti prie mažylės maitinimo, miego, vaikiškų pramogų grafiko. Naujoji Zelandija toms kelioms dienoms pasirodė tobula kryptis. 🙂
Kur keliauti? Pradėjus planuoti kelionę, visų pirma teko nuspręsti, į kurią salą skristi. Naujoji Zelandija sudaryta iš dviejų salų: Šiaurinės ir Pietinės. Nors svajojau pakeliauti po abi, šį kartą (4 naktims) teko rinktis vieną. Pasirinkome Pietinę. Pietinėje saloje yra du tarptautiniai oro uostai: Christchurch ir Queenstown. Paprastai skrydžiai į Christchurch būna pigesni, tačiau šiame mieste jau lankiausi prieš metus, tai kaip ir logiška buvo skristi į Queenstown. Čia atskridę išsinuomojome automobilį ir nutarėme per kelias dienas apsukti ratą aplinkui.
Kaip keliauti? Antras sprendimas, kurį teko priimti – nuomoti kemperį/autobusiuką ir nakvoti kempinguose pakeliui, ar nuomoti mažą automobilį ir nakvoti viešbučiuose/Airbnb. Keliavome ne sezono metu (kovo gale), kaina, palyginus, buvo labai panaši. Šiaip jau visada galvojau, kad NZ būtų tobula šalis keliavimui autobusiuku, tačiau šį kartą nugalėjo praktiškumas. Buvo ruduo, lietaus ir šalto oro tikimybė atrodė nemaža, o aš tuo metu laukiausi (penkto mėnesio pradžia), naktimis daugybę kartų kėliausi į tualetą, o mintis daryti tą lietui lyjant, per daug nežavėjo. 🙂 Išsinuomavome mažą automobilį, nakvynių per booking.com ieškojome paskutinę minutę ir dėl to vėliau šiek tiek gailėjomės, nes oras, nors ir rudeniškas, buvo nuostabus, o tie kempingai prie ežerų, kuriuos matėme, atrodė labai patraukliai.
Ką pamatyti? Na kur jau kur, bet Naujojoje Zelandijoje lankytinų vietų netrūksta! Šis kalnų, ežerų, fjordų kraštas – tikras rojus gamtos mylėtojams. Aš visą laiką nesilioviau aikčiojusi, kaip man ten gražu už kiekvieno posūkio. Jei galėčiau, praleisčiau bent jau mėnesį keliaudama aplinkui, bet tokios galimybės neturėjome, teko atsirinkti, kur važiuoti ir ką pamatyti.
Vakarop atskridę į Queenstown, pasiėmėme iš nuomos punkto automobilį, didesnėje parduotuvėje apsipirkome užkandžių ir vandens kelionei bei patraukėme link ikoninės NZ vietos – Milford Sound. Šie fjordai, esantys Fiordland National Park, – viena labiausiai lankomų šalies vietų. Neretai vadinami aštuntu pasaulio stebuklu, įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, savo dramatišku kraštovaizdžiu, stačiomis uolomis, daugybe krioklių, vešlia augalija, unikalia gyvūnija, neapsakoma ramybe tikrai nepalieka abejingų.
Populiariausias būdas pamatyti šį grožį – valandos ar dviejų pažintinis kruizas fjordu, ką mes ir padarėme. Kruizų ten yra ne vienas, tačiau planuojantiems rekomenduočiau užsisakyti bilietus iš anksto internetu. (Mes lankėmės ne sezono metu ir vis tiek pirkdami bilietus dieną prieš jau nebegavome vietos tuo metu, kuriuo norėjome. Sako, geriausias metas plaukti iš pačio ryto, kuomet dideli autobusai dar nespėja atvežti didelių grupių turistų iš Queenstown.)
Kruizo metu laivas priplaukia arti prie krioklių, sustoja prie ant uolų tingiai besiilsinčių ruonių, laivo įgula nuolat pasakoja per garsiakalbį apie vietovę ir kas joje ypatingo. Dvi valandos, per miglą skrodžiant Milford Sound bangas, besiklausant tylos, su šiltos arbatos puodeliu rankose, besigrožint skubančiais kriokliais, prabėga labai greitai.
Milford Sound lankiausi ir pernai, kai su mama plaukėme kruizu. Tąkart stebėjome saulėtekį, o paskui buvo graži, saulėta diena. Šįkart buvo apniukę, šiek tiek lynojo, kas, sakyčiau, pridėjo dar daugiau magijos. Bet kokiu oru, galiu patvirtinti, tai buvo nuostabi patirtis!
Popiet, grįžę į Te Anau (ten nakvojome pirmą naktį. Kur kas didesnis nakvynių pasirinkimas nei Milford Sound), sėdome į kitą laivą ir išplaukėme į antrą dienos turą – pamatyti švytinčių jonvabalių urvą (angl. Glow Worm Cave). Šį turą mums rekomendavo draugė. Pasak jos, tai buvo geriausia patirtis NZ, tai mes, kad jau šiaip ar taip lankėmės vietovėje, nutarėme pamatyti savo akimis.
Turas prasidėjo plaukimu Te Anau ežeru. Apylinkės, aišku, labai gražios, tačiau mes, rytą pradėję Milford Sound, sakėme, kad reikėjo šiuos turus sukeisti vietomis. Iškart po Milford Sound tas ežeras šiek tiek nublanko.
Atplaukus į vietą, mūsų laivo keleivius padalino į dvi grupes. Tas dvi grupes padalino dar į mažesnes grupes ir susodino į valtis, kuriomis vėliau leidomės požemine upe gilyn į urvą. Fotografuoti turo metu buvo draudžiama, visa patirtis vyko aklinoje tamsoje ir visiškoje tyloje. Urvo gylis – apie 200 metrų, kurio pabaigoje skliautai nusagstyti daugybe mažų švieselių – šviečiančių jonvabalių. Daugiausia jų galima pamatyti vasarą (mes buvome rudenį), tai, jei kada lankysitės, turėkite galvoje, kad tai sezoninė patirtis. 😉
Pakeliui į valtis teko paeiti urvu, kur šniokščia veržli požeminė upė ir su didele jėga žemyn krenta kriokliai. Pakeliui vis sustodavome kelioms minutėms, ir gidas ką nors papasakodavo. Grįžus prie ežero, gavome pasivaišinti arbata, sausainiais ir užduoti kilusius klausimus.
Parplaukę į Te Anau su draugu klausėme vienas kito, kaip patiko? Abiejų nuomonės sutapo:
Kas patiko?
- Unikali patirtis, nesame tokiuose urvuose buvę anksčiau.
- Turas puikiai suorganizuotas. Viskas vyksta šiek tiek konvejeriu, bet viskas taip sustyguota, kad patirtis pasirodė labai sklandi.
- Patiko klausimų-atsakymų sesija turo pabaigoje.
- Labai graži gamta.
Kas galėjo būti geriau?
- Pačio urvo ir laiko jame buvo labai mažai. Visas turas užtruko gal 2 valandas, tuo tarpu plaukimo urvu ir jonvabalių stebėjimo tebuvo gal 20 minučių.
- Tikėjausi, kad vabalų bus daugiau, bet dabar suprantu, kad lankėmės sezono pabaigoje. Vasarą įspūdis turbūt būtų didesnis.
- Gailėjomės, kad ryte plaukėme į Milford Sound, o vakare čia. Atvirkštine tvarka šie turai būtų patikę labiau, dabar šiuos įspūdžius Milford Sound patirtis šiek tiek užgožė. 🙂
- Kaina. Už šį turą kiekvienas sumokėjome po 104 NZD (apie 58 eur), kas mums pasirodė nemažai, tai ir lūkesčiai buvo didesni. Jei kaina būtų buvusi perpus mažesnė, manau būčiau surašiusi vien tik pliusus.
Apibendrinus, patirtis unikali, mums abiems patiko, nors aš gal nebandyčiau įtikinti draugų, kad tai geriausia, ką mačiau Naujojoje Zelandijoje. 😉
Sekančios dienos kryptis – Wanaka. Iki ten važiavome visai neskubėdami, sustodami pakeliui tai pasivaikščioti, tai kokį miestelį aplankyti, kavos išgerti. Tokia lėta, bet tuo pačiu nepaprastai graži diena gavosi.
Viena iš stotelių – Hayes ežeras (angl. Lake Hayes). Rudens skraiste pasipuošę kalnai buvo didelis džiaugsmas mano akims. Sidnėjuje tokio rudens mes turime labai mažai ir labai trumpai, tai pati nustebau suvokusi, kaip pasiilgau metų sezoniškumo.
Toliau – Arrowtown. Šiame istoriniame miestelyje pirmieji gyventojai įsikūrė apie 1860-uosius. Tuomet per šalį vilnijo aukso karštinė, o jai ėmus slopti, NZ vyriausybė pakvietė darbui kalnakasius iš Kinijos. Atvykėlius pasitiko atšiaurios žiemos, labai varganos gyvenimo sąlygos ir didelis rasizmas, tačiau, nepaisant to, jie pasiliko. Šiandien Arrowtown galima rasti jų savadarbes bakūžes, kurios verčia kilstelėti antakius, bandant įsivaizduoti, kad kažkas ten gyveno šaltomis žiemomis.
Pats miestelis atrodo labai turistinis, tačiau žavus. Pagrindinėje gatvėje vienas šalia kito glaudžiasi XIX amžių menantys pastatai, kuriuose dabar įsikūrę parduotuvės, kavinės, restoranai. Tikrai verta sustoti!
Važiuojant toliau, privažiuojame Cardrona. Žiemą čia turistus vilioja šalimais esantis slidinėjimo centras, dabar stabtelime tik kelioms nuotraukoms: šalia viešbučio – baro ir liemenėlių tvoros. Su baru tai kaip ir viskas aišku (į vidų neužėjome), tuo tarpu klausimas kilo, ką ta liemenėlių tvora reiškia? Pasirodo, kadaise prasidėjęs kaip kažkieno pokštas, vėliau išaugo į šimtus (o gal tūkstančius) liemenėlių talpinančią vietą (į vieną nuotrauką netilpo), kviečiančią atkreipi dėmesį krūties vėžį ir paaukoti krūties vėžio tyrimais užsiimančioms organizacijoms.
Gerokai popiet pasiekiame Wanaka ir savo nakvynės vietą. Šiaip jau čia norėčiau eiti į žygius, lipti į kalnus (Roys Peak mano svajonių sąraše), tačiau mano fizinė forma teleidžia pasivaikščioti ežero pakrante, ką ir padarome. Pakrantėje, beje, labai daug grožio. Rudens atspindžiai vandenyje, snieguotos viršūnės tolumoje, kylantis mėnulis dangaus skliaute.
Kitos dienos tikslas – Mt. Cook National Park. Kelias į šį nacionalinį parką vingiuoja palei Pukaki ežerą (angl. Lake Pukaki) – mano subjektyvia nuomone, vieną gražiausių salos vietų. Pakeliui yra nemažai sustojimo vietų, ir norisi stoti kiekvienoje iš jų. 🙂 Bet dienos tikslas šiandien kitas – Hooker Valley žygio takas (angl. Hooker Valley Track) – tai per daug laiko nuotraukoms negaištame.
Hooker Valley trasa prasideda automobilių aikštelėje. Nors stengėmės atvažiuoti ryte, akivaizdu, kad reikėjo nakvoti šalia esančiame kempinge ir pradėti žygį kur kas anksčiau – automobilių aikštelė pilnutėlė, žmonių kaip kokiame populiariame kurorte.
Trasos ilgis – šiek tiek daugiau nei 5 km į vieną pusę. Takas veda iki Hooker ežero (angl. Hooker Lake), o jį pasiekus apsisuki ir tuo pačiu maršrutu grįžti atgal, tai bendras ilgis gaunasi apie 11 km. Pati trasa nesudėtinga, tačiau kokia graži! Pakeliui perėjome keletą kabančių tiltų, kirtome šniokščiančią upę, nuolat grožėjomės žaliuojančiu slėniu, snieguotomis kalnų viršūnėmis, Mueller ledynu ir sniego lavinomis aukštai tarpekliuose.
Pradėjus eiti taku, sakiau, kad eisiu tiek, kiek galėsiu (tuo metu buvau beveik 5-tame nėštumo mėnesyje, ir mano fizinis aktyvumas toli gražu nebuvo pačiame žydėjime 🙂 ), tačiau visą trasą pirmyn atgal įveikėme be menkiausių problemų, su trumpomis užkandžių ir vandens pertraukėlėmis. Sutikome daug šeimų su vaikais, ir vis galvojau, kokia tai gera šalis atostogoms su vaikais. Palyginus su Australija, nei čia nuodingų gyvačių reikia saugotis, nei vorų, nei dar ko nors. 🙂 Laukiu nesulaukiu, kada atsivešime čia savo mažylę kada nors!
Kitą dieną svarstėme, ar praleisti ją kur nors prie ežerų, ar traukti į kitą salos pakrantę, Dunedin link. Diena buvo apniukusi, tai nutarėme važiuoti į miestą. Tądien Naujojoje Zelandijoje buvo šventinė nedarbo diena, daug kas uždaryta, tai daug iš dienos nesitikėjome. Visgi viename miestelyje sustoję kavos, netikėtai patekome į miesto šventę. Tądien Oamaru vyko kasmetinis Gatvės Džiazo festivalis, pripildęs miestelį smagaus šurmulio, atrakcijų, muzikos. Pats miestelis irgi labai žavus pasirodė: istorinis, pilnas puikiai išlaikytų Viktorijos laikų pastatų, kuriuose įsikūrę kavinės, parduotuvės, meno galerijos. Mes ten visai smagiai pasivaikščiojome, gyvos muzikos paklausėme, užkandome, iš vienos keramikės lauktuvių sau nusipirkome.
Oamaru garsėja dar ir tuo, kad čia galima pamatyti mažiausius (Mėlynuosius) ir rečiausius (Geltonakius) pasaulio pingvinus. Deja, pamatyti juos galima tik anksti ryte ir vėlai vakare, kuomet jie išplaukia ir grįžta po žvejybos, o mes šį kartą vakaro nelaukiame, važiuojame toliau.
Dar pusantros valandos kelio pakrante žemyn, ir pasiekiame Dunedin. Miestą, įkurtą 1848-ais metais, naujakurių iš Škotijos. Kaip ir Oamaru, čia gausu Viktorijos laikų pastatų, tačiau miesto atmosfera visai kita. Jei Oamaru atrodo labiau istorinis-muziejinis, tai Dunedin, būdamas universitetinis miestas, atrodo gyvas, jaunas, energingas. Čia pilna gatvės meno, stilingų kavinių, barų ir visokių įdomių parduotuvių. Tądien vaikštinėjome po miestą, o aš galvojau, kad norėčiau čia bent naktį praleisti. 🙂
Dunedin aplankėme įspūdingą traukinių stotį, joje esančią galeriją, stačiausią pasaulyje gatvę (Baldwin Street), apžiūrėjome daug gatvės meno (Dunedin Street Art Trail), skaniai pavalgėme kavinėje ir patraukėme tolyn.
Paskutinį rytą atsikėlę kažkur netoli Dunedin, didelių ambicijų dienai neturėjome. Šiek tiek popiet mūsų laukė skrydis atgal į Sidnėjų, tai pajudėjome Queenstown link. Kaip visada pakeliui sustodami tai kavos puodeliui, tai nuotraukai, tai po kokį miestelį pasivaikščioti, grįžome ten, kur ir pradėjome savo kelionę – į automobilių nuomos punktą.
Pakeliui namo, pro lėktuvo langą iš dangaus žvelgdama į snieguotas Pietų Alpių viršūnes, šiek tiek stebėjausi, kaip čia nutiko, kad per tiek metų gyvendama Australijoje taip ir nesugebėjau čia atskristi anksčiau. Tuo pačiu džiaugiausi, kad pagaliau pavyko. Keliaujant po Naująją Zelandiją nuolat lydėjo jausmas, kad prieš akis bėga pats gražiausias filmas, ir karts nuo karto vis tekdavo įsižnybti, jog tai ne filmas, ten iš tiesų labai gražu.
Nuo šios kelionės praėjo geras pusmetis, bet aš jau laukiu, kada vėl kada nors ten sugrįšime. Kitą kartą turbūt nebe dviese, bent jau tryse, ir ta kelionė bus pritaikyta mažoms pėdutėms. 🙂 Tačiau kaip sakiau, atrodo, kad tai puiki šalis kelionėms su vaikais, ir neabejoju, kad dar liko daugybė vietų, kurias verta aplankyti. To kito karto turbūt teks šiek tiek palaukti, bet kol kas dedu pliusą savo kelionių sąraše ir tyliai sau svajoju, kur gyvenimas nuves toliau. 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
