Na ką, kur buvus kur nebuvus Australijoje prasidėjo žiema. Gyvenant prie vandenyno kartais atrodo, kad Antarktidos vėjai perpučia kiaurai sienas. Namie esantys šildytuvai turbūt muša elektros sąskaitos rekordus. Tikrai buvo šaltų dienų, ir tikrai buvo, kai pasidaviau visuotiniam bambėjimui dėl oro bei su pavydu žiūrėjau į visus, atostogaujančius Europoje. Tačiau bambėjimas dėl to, ko negali pakeisti, dar niekada niekam nieko gero nedavė, tad nusipirkau šiltą striukę, išsitraukiau elektrinę paklodę, susiradau vilnonius megztinus ir sakau, kad gyventi galima. 🙂 Tik maudynes vandenyne jau užbaigiau. Tiesą sakant, nuo balandžio galo į vandenį įlindusi nebuvau… Ir nemanau, kad dabar iki kokio spalio prisiruošiu. Bet šiandien ne apie tai. Šiandien trumpa birželio apžvalga, apie tai, koks mėnuo buvo, ką veikiau, kur keliavau, ką skaičiau, kuo džiaugiausi ir kuo nusivyliau.
Renginiai: Gegužės pabaigoje – birželio viduryje pro Sidnėjų prašurmuliavo vienas didžiausių miesto festivalių – Vivid. Vivid rengiamas nuo 2009-ųjų, o šiemet, atrodo, buvo rekordiškai didelis. Norėjau nuvažiuoti į centrą pažiūrėti šviesų instaliacijų nors vieną vakarą, tačiau nuvažiavusi supratau, kad vieno vakaro viskam apeiti nė pro kur neužteks. Praleidau ten tris vakarus. Kas kartą vis skirtingoje vietoje, kas kartą apžiūrint vis kitas šviesos skulptūras. Visų jų pamatyti vis tiek nepavyko, tačiau galiu patvirtinti, kad Vivid labai gražus miesto renginys!
Mėnesio filmas. Šį mėnesį prisiminiau, kad turiu Ritz, nepriklausomo kino teatro, abonementą, tai keletą kartų buvome kine. Patiko žiūrėtas “The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry” – jautri istorija apie pensininką Harold, gyvenantį nykų gyvenimą nykiame Anglijos miestelyje. Vieną dieną jis gauna atsisveikinimo laišką nuo senos draugės, sergančios vėžiu, ir nerasdamas tinkamų žodžių, kaip į jį atsakyti, išeina pėsčias su ja atsisveikinti. Išeina taip, kaip stovi. Išilgai per visą Angliją. Net nenutuokdamas, kad ši piligriminė kelionė pas draugę taps kelione per savo paties gyvenimo didžiausias nuoskaudas.
Mėnesio Netflix. Į namų kino ekraną sugrįžo ilgai lauktas “Black Mirror” su nauju sezonu. Aš vis galvoju, ką tokio turi šis juodas, netikėtas, keistas, tarpusavy nesusijusių epizodų serialas, kad aš jo taip laukiu, nors žiūriu visada kažkaip nepatogiai įsitempusi? Atsakymo nežinau.
Mėnesio skaitiniai.
Vanda Juknaitė “Išsiduosi. Balsu”. Užvertusi paskutinį puslapį dar kurį laiką galvojau, patiko ji man ar ne, nes skaitant nuomonė keitėsi nuolat. Knyga sudaryta iš trijų dalių:
Pirmoji – istorija apie apleistus 90-ųjų vaikus – prikaustė taip, kad atrodo, vienu įkvėpimu visą tekstą susiurbiau.
Antroji dalis – atskirų ese rinkinys apie 90-ųjų žmogų, laisvę, neišpildžiusias viltis, nusivylimą. Labai slogus tas metas, kurį aš pati atsimenu tik epizodais (gal kad nenoriu atsiminti daugiau?) Beje, šioje dalyje daug atsigręžiama į kitų autorių kūrinius, išsakytas mintis, ir, jei atvirai, mane privertė pasijusti visiškai literatūriškai neišprususia, nes man nei tie kūriniai ką nors sakė, nei apie autorius daug žinojau, kas apsunkino V. Juknaitės tekstų suvokimą. Nežinau, gal būtų visai kitaip atrodę, jei būčiau šią knygą skaičiusi iškart po valstybinio lietuvių kalbos/literatūros egzamino, tačiau dabar pasijutau visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros.
Trečioji dalis – interviu su skirtingais žmonėmis (tremties, Baltijos kelio, žydų, emigracijos temomis). Perskaičiau lengvai, buvo įdomių minčių, tačiau paklauskite manęs už poros mėnesių, apie ką ten buvo, vargu ar atsiminsiu.
Apibendrinant, jokiu būdu nesakau, kad knyga neverta dėmesio! Tiesiog ji buvo ne man.
Colleen Hoover “Verity” . Neabejoju, kad tiems, kam knygų skaitymas nėra svetimas, Colleen Hoover vardas jei ne artimai pažįstamas, tai bent jau girdėtas tikrai. Tai viena populiariausių šiuolaikinių rašytojų, kurios knygos Goodreads programėlėje sulaukia daugybės įvertinimų. Savo norimų perskaityti knygų sąraše turiu ne vieną šios autorės knygą, tad, kai lauko bibliotekoje radau “Verity”, iš karto parsinešiau namo. Patikrinus atsiliepimus buvo akivaizdų, kad abejingų čia nėra. Vieni išsijuosę peikė, kiti labai gyrė. Beveik 2 milijonai skaitytojų įvertinimų, bendras reitingas aukštas, neliko nieko kito kaip perskaityti ir susidaryti nuomonę pačiai.
Na ir ką galiu pasakyti… Sutinku su kai kurių nuomone, kad knygoje yra loginių spragų, kad kai kurie veikėjai paviršutiniški, tačiau tuo pačiu turiu pripažinti, kad ši knyga mane visiškai įsiurbė. Skaičiau oro uoste, skaičiau lėktuve, skaičiau pakeliui namo, prieš užmiegant, vos pabudus, virtuvėje maišydama keptuvę.
Dar iš anksto komentaruose viena akimi pamačiau, kad pabaiga labai netikėta. Tai visą laiką skaitydama galvojau, kuo ši istorija baigsis. Kūriau galvoje daugybę scenarijų, galvojau, kuris iš jų labiausiai netikėtas, tačiau… neatspėjau ir vis tiek likau nustebinta.
Ir pabaigai – Bonnie Garmus “Lessons in Chemistry” (liet. “Chemijos pamoka”). Kokia nuostabi knyga! Seniai taip buvo, kad kiekvieną puslapį versčiau su tokiu pasimėgavimu, nenorėdama, kad ji baigtųsi. Tai viena geriausių mano pastarųjų metų skaitytų knygų. Goodreads nemirktelėjusi daviau 5 žvaigždutes iš 5. 🙂 Ar kas nors skaitėte? Kaip jums patiko?
Mėnesio kelionės. Birželio pradžioje turėjome gražią progą trumpai kelionei – skridome į Brisbane, Queensland valstijoje, atšvęsti draugų Karolinos ir Connor vestuvių. Šventė buvo labai graži ir jauki, su daug šypsenų, juoko ir viena kita jautria ašara. 🙂 Karolina – mano lietuvaitė draugė, su kuria susipažinome (ir iš karto artimai susidraugavome) prieš 6 metus Sidnėjuje. Po kokių metų jos gyvenime atsirado Connor, ir aš nuo pat pradžių džiaugiausi matydama, kokia jie kartu darni, mylinti ir laiminga pora. Tą savaitgalį didelis būrys žmonių iš skirtingų pasaulio kampų sugužėjo švęsti jų meilę, ir labai džiaugiausi galėdama būti kartu.
Po vestuvių, kad jau buvome Queensland’e, nutarėme prasitęsti savo vizitą porai dienų ir pasilikome šiek tiek pailsėti. Mano draugas buvo gavęs iš darbo dovanų Into The Wild Escapes kuponą, tai pagalvojome, kad bus puiki proga jį panaudoti. Into The Wild Escapes – svetainė, siūlanti poilsį mažuose nameliuose, gamtos apsuptyje, visoje Australijoje. Namelis buvo mažas ir paprastas, tačiau vieta, kurioje jis pastatytas – nuostabi! Dvi dienos šioje ramybės oazėje buvo pats tas prailgintam savaitgaliui. 😉
Savaitgalio išvyka. Šiaip jau ruošėmės tą savaitgalį stovyklauti. Aš morališkai save nuteikinėjau, kad dienos nuostabios, saulėtos ir visai nešaltos, o naktimis kad ir atvėsta iki 4 laipsnių, jei vakarą praleisiu jaukiai prie laužo ir nuo jo tiesiai įšoksiu į savo šiltą miegmaišį su ilga pižama ir kojinėmis, bus gerai. Bet vos ne paskutinę minutę nukrito pasiūlymas iš Riparide, ir vietoje palapinės tą savaitgalį praleidome nuostabiame namelyje Sidnėjaus pakrašty. Šį savaitgalį sukelsiu nuotraukas į Riparide, gal vėliau ir čia pasidalinsiu. 😉
Darbai. Aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn… Ak tas freelancer’ės gyvenimo žavesys. Niekada nebus taip pat, niekada nebus stabilu ar nuobodu. Mėnesį pradėjau visiškai pakilime, prieš akis matydama dideles galimybes, o baigiau taip meh, be ūpo, entuziazmo ir kupina dvejonių, ką norėčiau daryti kitaip. Keletas epizodų iš darbinio gyvenimo:
Mėnesio pradžioje mane susirado agentūra iš Singapūro ir paprašė nufotografuoti keletą Sidnėjaus vietų Malaizijos avialinijų kelionių žurnalo viršeliui. Kelionių žurnalo viršeliui! Gal kas nors skaitydamas galvoja, kad nieko čia ypatingo, bet aš pati savimi didžiavausi ir džiaugiausi. Užtrukau penkias dienas važinėdama po skirtingas Sidnėjaus dalis, kėliausi prieš saulėtekį, laukiau su fotoaparatu saulėlydžių, nuotraukos gavosi gražios. Agentūra buvo labai patenkinta, tačiau jų klientas užsispyrė, kad viršeliui nori Sidnėjaus uosto nuotraukos, darytos dronu. Drono, Karlai. Virš Sidnėjaus uosto. Kas nesusidūrę, tai būtų daug paprasčiau helikopterį pasisamdyti, kad virš miesto paskraidintų, kol pafotografuosiu nei gauti komercinį leidimą leisti droną virš centro. Žodžiu, mano nuotraukos žurnalo viršelio nepasiekė, teks palaukti kitos progos. Gera žinia nebent tai, kad visiems labai patiko nuotraukos pačiame straipsnyje. Aš pati maketo nemačiau, bet, jei kas nors skrisite Malaysian Airlines liepos mėnesį, pavartykite jų kelionių žurnalą. 😉
Mano pasirašyta sutartis nuotraukomis dalintis kol kas neleidžia, tai įkeliu tik tą, kuri jų atrankos nepraėjo 🙂
Tada į mano pašto dėžutę įkrito kitas netikėtas laiškas – oficialus Australijos, Viktorijos valstijos, turizmo portalas paklausė, gal svarstyčiau jiems parduoti keletą savo kelionių nuotraukų. Žinoma, kodėl gi ne. 🙂 Naujų nuotraukų neturėjau, paskutinį kartą po Viktorijos valstiją ne darbo tikslais keliavau tik 2021 m, bet pasikuičiau po savo archyvus, radau keletą senesnių. Lyg ir tiko, bet klausia, ar turiu daugiau pasirinkimui. Neturiu. Aš, kai keliauju ir nedirbu, į fotografiją žiūriu truputį pro pirštus, būna, kad fotoaparato išvis net neišsitraukiu… Juk ir taip didelę savo gyvenimo dalį į viską žiūriu pro fotoaparato skylutę, tai bent keliaudama leidžiu sau atsipūsti ir iš tikro pabūti akimirkoje. Tokia ironiška mintis šmėstelėjo – noriu gauti daugiau darbų kelionių srityje, tačiau keliaudama su nuotraukomis nepersistengiu. O jeigu kelionės metu daug fotografuoju, tai paskui užtrunku ištisus mėnesius, kol tas nuotraukas peržiūriu ir dalį suredaguoju. Ir kadangi nuo kelionės būna praėję nemažai laiko, dažniausiai jų niekam net neparodau. Na, bet nukrypau nuo temos. Nežinau kaip baigsis su šia Viktorijos turizmo užklausa. Gal mano nuotraukos taip ir liks neiškrapštytos iš diskų, o gal susiimsiu ir kada pamatysiu savo darbus oficialiose Australijos turizmo kampanijose.
Sutelkus mintis į kelionių fotografiją, gavau fantastišką pasiūlymą kurti vizualą naujai turizmo krypčiai Hunter Valley vyno regione. Visas tas projektas skamba puikiai, labai norėčiau, kad viskas kuo greičiau pajudėtų, bet į tai įtraukta nemažai verslų, tai viskas vyksta laaaaabai lėtai. Net imu dvejoti, ar jie tarpusavy susitars ir tas projektas iš tikro startuos. Tai kad ir kiek entuziazmo turėčiau, vienintelis dalykas, ką šiuo metu galiu daryti – laukti…
Taip mėnesio didelę dalį mintimis praleidau turizmo srityje, o realiai fotografuodama restoranus. Galvoju, jog laikas šiek tiek pakeisti sritį. Nežinau, gal tie restoranai ima šiek tiek nusibosti, gal norisi naujų iššūkių, gal pavargau darydama tą patį. Fotografijos tikrai nemesiu, bet gal laikas palikti restoranus nuošaly (ar bent jau smarkiai sumažinti ir gerai atsirinkti su kuo noriu dirbti). Kur nukreipsiu savo energiją, kol kas nežinau, bet atsisakau dėl to jaudintis. Laukui bėgant sugalvosiu, svarbu neužsisėdėti per ilgai darant tai, kas nebeįkvepia.
Atostogų planai. Šiandien nusipirkau paskutinius bilietus savo kelionei į Europą, į Paryžių. (Čia kur pasakojau apie savo 6 savaičių atostogas: Sidnėjus – Singapūras – Berlynas – Lietuva – Prancūzija – Lietuva – Šri Lanka – Vietnamas – Sidnėjus). Tris savaites būsiu Europoje, tai vieną savaitę iš tų trijų praleisiu Prancūzijos kaime su draugo šeima. Galvoju, pasinaudosiu proga, kad skrydis per Paryžių, ir aplankysiu šį miestą. Niekada nesu buvusi, labai laukiu. 🙂
Tai toks tas mėnuo buvo. Liepą laukia viena savaitgalio kelionė į kalnus; turiu knygų iš bibliotekos parsinešusi daugiau, nei spėsiu perskaityti iki atidavimo termino; noriu dažniau į kiną nueiti (kad apsimokėtų tas mano metinis abonementas 🙂 ) ir dar labai norėčiau vieną kitą blog’o įrašą paruošti iš senesnių kelionių (nes žinau, kad jei to nepadarysiu iki Europos, nepadarysiu niekada). Jeigu turite pageidavimų, apie ką pasakoti pirmiau ( Trumpos išvykos Australijoje, pirmas kartas Stanbule, atostogos Fidži salose), sakykite, gal atsižvelgsiu. 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai,
Vaida, labai laukiu Tavo Stambulo pasakojimo 🙂