Šį vasara, skirtingai nuo praėjusių vasarų, daugiausia bėga Sidnėjuje. Nesiskundžiu. Daug laiko leidžiu prie vandens, bent kas antrą dieną maudausi vandenyne, kai nedirbu, prisigalvoju pramogų mieste. Tačiau, kai pavyksta iš to miesto ištrūkti, negaliu atsidžiaugti.
Tą savaitgalį kas šventė Australijos dieną, kas ėjo į piketus prieš ją (Australijoje šį diena labai kontroversiška), na o mes pasinaudojome proga, kad ilgas savaitgalis, susikrovėme visą stovyklavimo įrangą ir leidomės į kelią. Iš pradžių planavome vykti su draugais, paskutinę minutę likome dviese, bet nuo to entuziazmas nė kiek nesumažėjo.
Savaitgalio kryptis – Kosciuškos nacionalis parkas (angl. Kosciuszko National Park). Vykome ten pirmą kartą, ir pagrindinė to priežastis – palyginus nemažas atstumas nuo Sidnėjaus. Nuo mūsų namų iki pasirinkto kelionės tikslo buvo nepilnos 6 val kelio. Paprastai tai atrodo šiek tiek toloka dviems dienoms, tačiau tuo pačiu per arti, kad planuotume ten savo metines atostogas. Tai taip metai bėgo, o šis didžiulis nacionalinis parkas ir buvo vis nelankytas…
Turbūt nesuklysiu, kad Kosciuškos nacionalis parkas daugiausia lankytojų sulaukia žiemą. Jame yra įsikūrę keletas slidinėjimo centrų (taip, Australijoje galima slidinėti 🙂 ), tuo tarpu vasarą turistus traukia kalnų žygiai, dviračių trasos, žvejyba upėse. Šis parkas įsikūręs Snieguotųjų kalnų masyve (angl. Snowy Mountains), ir čia yra 5 aukščiausios Australijos viršūnės.
Aukščiausia Australijos viršūnė – Mount Kosciuszko (2228m). Jeigu nežinote, ką lietuvių – lenkų kilmės sukilimo vadas Tadas Kosciuška turėjo bendra su Australija, ir kodėl jo vardu pavadintas aukščiausias žemyno kalnas, tai nesijaudinkite, aš irgi turėjau pagooglinti. Pasirodo, pats Kosciuška neturėjo nieko bendro, tačiau jo garbei šį kalną pavadino lenkų atradėjas Paweł Edmund Strzelecki – 1840-aisiais pirmasis įkopęs į viršūnę.
Kaip suprantu, dabar į kalno viršūnę vingiuoja žygeiviams paruoštas takas, tačiau tai netrumpas žygis, apie 13 km, pasak internetų, vietomis gan status ir užtrunkantis apie 4-6 valandas. Šį kartą į kalną nelipome dėl menkų sveikatos sutrikimų, tačiau pasilikome jį kitam kartui, jis tikrai vis dar Australijos kelionių sąraše.
Na o šį kartą kryptis buvo kita – Yarrangobilly. Į savo kempingą ( apsistojome Long Plain Hut) atvykome vakarop. Pats kempingas nemokamas, tačiau po Covid visur ribojamas žmonių kiekis, tai reikalinga rezervacija internetu (administracinis mokestis $6). Vietos nesužymėtos, žmonių nemažai, bet apsidžiaugiame, kad randame vieną vietą prie laužavietės. Stovyklaujant visuomet džiaugiamės, kai būna laužavietės (nacionaliniuose parkuose tai nėra savaime suprantamas dalykas), ypač vėsesniu metų laiku.
Pasistatę palapinę traukiame iš mašinos sulankstomas kėdes, stalą, maistą vakarienei. Man visada taip patinka gaminti gamtoje! Visada prisiperkame daug daržovių, prisikraunu prieskonių, geros kokybės produktų. Mūsų patiekalų kempinge nė pro kur nepavadintum greitais ar nesveikais, tikrai gamtoje gaminame ne prasčiau nei namie, tik kažkodėl lauke visada valgyti skaniau. 😀
Vakarienę prie laužo sudrumsčia visiškai netikėtas reginys – laukymėse, netoli mūsų kempingo, saulėlydžio fone, prabėga trys laukiniai arkliai. Aš laukinių arklių nesu mačiusi, iš nuostabos išsižioju. Esu girdėjusi apie jų egzistavimą šiame nacionaliniame parke, tačiau pamačiusi iš netikėtumo nežinau, ar mėgautis akimirka, ar bėgti fotoaparato ieškoti. (Tuomet dar nežinojau, kad laukiniai arkliai yra milžiniška problema šiame parke, jie čia atvežti žmonių, nerealiai išplitę, naikina vietinę augmeniją, ko pasekoje neužtenka maisto vietiniams gyvūnams. Šiuo metu yra valstybės parengtas planas nušauti 15 000 laukinių arklių, kad būtų išsaugota natūrali augalija ir gyvūnija, bet neišsiplėsiu, čia dar viena iš kontroversiškų Australijos temų).
Po saulėlydžio dangus nusidažo rožiniais ir violetiniais atspalviais, krūmynuose choru užtraukia cikados, kūrenasi laužai. Visiška ramybė.
Ryte po pusryčių košės ir kavos laukia šiek tiek nuotykių. Žinau, kad kažkur netoliese yra natūralūs terminiai baseinai, viena iš priežasčių, kodėl čia esame. Visų pirma aplankome informacijos centrą, susimokame už parko lankymą (Mūsų turimas metinis bilietas visiems NSW nacionaliniams parkams čia negalioja), pasiimame žemėlapių (telefono ryšio čia taip pat nėra, tai popieriniai žemėlapiai praverčia). O tada į baseiną!
Yarrongobilly baseinas nuo automobilių stovėjimo aikštelės nutolęs 700 metrų. Atrodo, visai čia pat, tik niekas neįspėja, kad tie 700 metrų žemyn, o paskui aukštyn į statų kalną. Baseinai yra du: vienas normalus, o kitas visai mažytis, vaikams. Didesniojo baseino ilgis – 20 metrų, gylis – 2.5 metro. Pastatytas jis XIX amžiaus pabaigoje, o vandens temperatūra čia ištisus metus 27 laipsniai. Kadangi lauke tuo metu buvo gerokai virš 30 laipsnių, įlipusi iki bambos iš netikėtumo susiraukiau – šalta. 😀 Aišku, netrukus apsipratau, ir nė čia šalta, nė čia ką. 27 šiaip jau gera vandens temperatūra, o jei lauke būtų koks 10 laipsnių, tai išvis sakyčiau kaip vonioj! Taip kad draugams, kuriems netikėtai teko atšaukti kelionę, vėliau rekomendavau aplankyti tą baseiną šiek tiek vėlesniu metu, įspūdis bus didesnis. 😉 Beje, vanduo labai švarus, jis ten patenka iš upės, kurios tėkmė 10 000 litrų/val. Vienas iš požymių, kad vanduo labai švarus – mažuose tarpeliuose gyvena mažos varlytės, kurių labai stengiausi nepamatyti… (Žiauriai bijau varlių).
Pasimaudę baseinuose grįžome atgal į mašiną ir pajudėjome kito tikslo link – Yarrangobilly urvų. Šiose vietovėse yra keletas stalagmitų – stalagtitų urvų, kuriuos galima aplankyti. Informacijos centre mums pasiūlė tris variantus: du urvus aplankyti su gidais, vieną savarankiškai. Tie su gidais buvo arba pilni, arba netiko laikas, tai pasirinkome savarankišką lankymą. Savarankiškas turas buvo dar ir šiek tiek pigesnis ($22). (Aišku, atėjus prie urvo pamatėme, kad ten nėra nė gyvos dvasios, ir niekas tų bilietų netikrina, tai šmėstelėjo tokia lietuviška mintis, kad galėjome ir be bilietų eiti, tačiau iš paskos kaipmat atsivijo sąžinė – gerai, kad susimokėjome, tie pinigai juk grįžta atgal į nacionalinį parką, jo priežiūrą ir išsaugojimą).
Urvo būta nemažo, per jį vingiuoja įrengtas takas su laiptukais ir turėklais, apžvalgos aikštelėmis ir informaciniais stendais (visas takas – 470 metrų). Visur įrenti judesio jutikliai, tai šviesa užsidega tik ten, kur eini. Vieta patiko, ir, jeigu nesate buvę panašiose vietose, sakyčiau, verta dėmesio. Nors mes paskui šnekėjome, kad gal mes tų urvų Australijoje jau pakankamai lankėme, galų gale visi jie panašūs, galima padaryti pertrauką keliems metams… 🙂
Kitai dienai buvome numatę keletą lengvų žygių, tačiau staiga orų prognozė pasikeitė kardinaliai, ir vietoje planuotos gražios dienos artėjo didžiulė audra. Dar svarstėme, gal likti kalnuose iki audros, o paskui prašytis į kokį nors viešbutį pakelėje, bet nutarėme judėti namų link. Pakeliui stabtelėjome atsitiktinuose miesteliuose, tai kavos pertraukėlei, tai vintažo parduotuves patikrinti, tai pavakarieniauti, ir vis šnekėjome, kokia šauni kryptis buvo šie kalnai.
Į Snieguotuosius kalnus noriu grįžti dar bent du kartus: vieną kartą įlipti į tą aukščiausią Australijos viršūnę, kitą kartą – slidinėti. Papasakosiu, kai pavyks 😉
Na o rytoj važiuojame į kitą nacionalinį parką, šį kartą visai šalia Sidnėjaus. Imu fotoaparatą, gal kokį fotoreportažą susuksiu. O gal ir ne, kaip nuotaika bus 🙂
***
Bučkiai ir linkėjimai
