Atrodo, taip seniai rašiau, net pačiai smalsu, ar šį blog’ą dar kas nors randa. Šiais skubančiais laikais visi marketingo guru ragina kurti greito vartojimo video, neva net ilgesnio teksto po nuotrauka niekas nebeturi kantrybės skaityti, o čia aš ateinu su savo tūkstančio žodžių paklodėmis pasipasakoti kaip ir kuo gyvenu. 🙂 Bet tikiu, kad gal yra seniai matytų draugų, gal virtualių pažįstamų, gal šiaip senų blog’o skaitytojų, kuriems įdomu, ką veikiu, tai šiandien sėdžiu ir rašau, kaip pradėjau naujus metus, dalinuosi ką veikiau, ką skaičiau, kuo džiaugiausi ir dėl ko šiek tiek nuliūdau.
Vasara namie. Sėdėjau vieną dieną ant uolos, ką tik išsimaudžiusi vandenyne, sūrus vanduo lašėjo garbanomis žemyn, odą džiovino šiltas popiečio vėjas, veidą maloniai šildė saulė, ir pagavau save galvojant, kad neatsimenu geresnės vasaros gyvenime. Tikrai. Būta jų gerų, ir nemažai, tačiau šią stengiuosi išgyventi pilna širdimi dėkingumo už viską, ką turiu.
Kai prieš daug metų pradėjau svajoti kaip norėčiau nors trumpam pagyventi Australijoje, svajojau apie gyvenimą prie vandenyno, apie ilgus pasivaikščiojimus smėliu basomis, apie girdimą jūros ošimą prieš užmiegant. Atvykus į Sidnėjų ir apsigyvenus 5 mln gyventojų didmiesčio centre, tos svajonės greitai buvo pastumtos į šalį. 😀
Užtat šiandien esu laiminga ir dėkinga. Už tą vasarą, už vandenyną, už namus ir šiltą glėbį, kuris ten visada laukia.
Mėnesio renginiai. Sausio mėnesį Sidnėjuje prašurmuliavo Sidnėjaus Festivalis (angl. Sydney Festival). Norėjau aplankyti daugiau renginių, tačiau pavyko tris:
Visų pirma – Afrique en Cirque – Afrikos cirko trupės pasirodymas su daug energijos, puikios choreografijos, įspūdingos akrobatikos ir pulsuojančiais Gvinėjos muzikos ritmais. Turbūt kokius 5 metus nebuvau buvusi cirke, tai pačiai buvo netikėta pramoga. Patiko!
Tada – lietuvių kūrėjų Sun & Sea. Į šitą operą ėjau visų pirma su tokiu vidiniu palaikymu ir nacionaliniu pasididžiavimu, kad štai, lietuvių merginų darbas pristatomas per vieną didžiausių Australijos kultūrinių renginių, kad sulaukia tiek daug žiniasklaidos dėmesio. Tada vedė smalsumas, kaip atrodo miesto rotušė, užversta 26-iomis tonomis smėlio. Galiausiai palietė temos aktualumas – klimato kaita.
Žinau, kad daug kas iš jūsų esate matę jį Vilniuje, tačiau, jeigu dar nematėte, rekomenduočiau nueiti, kai vėl grįš į Lietuvą.
Ir pabaigai – Sydney Symphony Unter The Stars. Keista, kad nesu buvusi šiame renginyje anksčiau, nes tai vienas iš kasmet vykstančių, nemokamų koncertų miesto žmonėms, kai visi atsineša savo iškylų kilimėlius, maistą, gėrimus, piknikauja miesto parke, o paskui klausosi simfonijos orkestro, kurio pasirodymą vainikuoja dangų apglėbiantys fejerverkai. Aišku, pastaruosius porą metų dėl pandemijos šie koncertai buvo atšaukti (kaip ir didžioji dalis viso pasaulio kultūrinių renginių), bet smagu, kad tokie renginiai pagaliau vėl vyksta!
Mėnesio skaitiniai. Atrodo, pernai metais iš naujo atradau malonumą skaityti. Buvau pametusi šį pomėgį pastarąjį penkmetį, tačiau panašu, jis sugrįžo. Pradėjau žymėtis skaitomas/perskaitytas/norimas perskaityti knygas į Goodreads programėlę (knygų mylėtojai, galite pridėti mane į draugus 😉 ), ir su malonumu siekiu savo pačios išsikelto tikslo ( šiais metais tai yra 12 knygų, kurį, tikiu, gerokai viršysiu). Taigi, metus pradėjau dviem knygomis, pritaikant savo knygų skaitymo taisyklę ”viena lietuviškai – viena angliškai”.
Valentinas Gustainis “Be kaltės” – tai buvusio Lietuvos inteligento, žurnalisto V. Gustainio memuarai apie vieną slogiausių Lietuvos istorinių laikotarpių – masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. V. Gustainis kartu su visa šeima buvo ištremtas į Altajaus kraštą, apie kurį knygoje ir pasakoja: apie vargą, apie šaltį, badą, darbą, gyvenimą lageriuose bei kalėjimuose. Skaitant žavi autoriaus optimizmas, sugebėjimas nepasiduoti tikrai juodomis akimirkomis, ir tuo pačiu visą laiką slegia didžiulis apmaudas už tą neteisybę, kurią, be kaltės, teko patirti tūkstančiams lietuvių.
Sally Rooney “Beautiful World, Where Are You” (lietuviškai išversta “Gražus pasaui, kurgi tu”)– knyga, dėl kurios iki šiol neapsisprendžiu, patiko ji man ar ne. Sakyčiau, man patiko lengvas Sally Rooney rašymo stilius, pats siužetas (nors kartais atrodė, kad viskas vyksta gerokai per lėtai), vis kirbantis noras, kad viskas baigtųsi saldžia pabaiga, tačiau mane erzino pagrindinės knygos veikėjos (tiek Alice savo aukos mentalitetu, tiek Eileen su nesugebėjimu pripažinti savo pačios jausmų ir manipuliacija kitais), ir pabaiga atrodė, lyg būtų…be pabaigos. Į mano mėgstamiausių knygų sąrašą “Beautiful World, Where Are You” nepateks, tačiau, tikėtina, ateityje Sally Rooney knygas į rankas paimsiu dar nors kartą, greičiausiai, norėdama geriau suprasti, iš kur tas didelis jos pasaulinis populiarumas.
Gal skaitėte? Kaip jums patiko?
Laikas gamtoje. Nors didžioji sausio dalis prabėgo Sidnėjuje ir namie prie vandenyno, praėjusį savaitgalį išsiruošėme į Snieguotuosius Kalnus, Kosčiuškos nacionalinį parką (angl. Snowy Mountains, Kosciuszko National Park), kur praleidome tris naktis stovyklaudami, gamindami ant laužo, eidami į nedidelius žygius, aplankydami terminį baseiną, stalaktitų ir stalagmitų urvą. Kur stebėjome rožinius saulėlydžius, beribius žvaigždynus, aplinkui šmirinėjant kengūroms ir tolumoje besiganant laukiniams arkliams.
Jei turėsiu laiko šią savaitę, gal papasakosiu šiek tiek plačiau ir įkelsiu daugiau nuotraukų. 😉
Darbai. Metų pradžia su darbais visada būna tokia sausoka… Aš kadangi asmeninėmis fotosesijomis neužsiimu, daugiausia dirbu su kompanijomis ir jų marketingo specialistais (arba pačiais vadovais, jei tai mažas verslas, ir atskiro marketingisto nėra), tai sausį visada ryškiai jaučiu, kad visi vasaroja ir ilgiau užtrunka, ko po atostogų sugrįžta. Ir jei dar prieš keletą metų nerimavau, kad vajei vajei, kaip čia bus, tai dabar žinau, kaip bus, – vasarį visi grįš į darbus, įskaičiuojant ir mane. 🙂 Sausį teturėjau 5 fotosesijas, bet šiandien susivedant savo mėnesio buhalteriją atėjo visai malonus nušvitimas – dar prieš 5 metus man būtų reikėję 36 fotosesijų, kad uždirbčiau tiek, kiek dabar su penkiomis. Ir kai prisimenu save prieš tuos 5 metus, kiek aš dirbau ir kaip kabinausi į kiekvieną pasitaikiusią galimybę, galiu sau tik padėkoti.
Šį mėnesį iš vieno pažįstamo fotografo sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie jų marketingo agentūros komandos ir fotografuoti pilnu etatu. Atsisakiau, man labiau patinka būti nepriklausomai… Plius, joks darbdavys man neduotų tiek atostogų, kiek aš noriu. 🙂
Dar šį mėnesį sužinojau, kad vienas didesnių mano klientų (didžiausias Australijos nekilnojamo turto portalas) nutarė apkarpyti biudžetus ir bent kuriam laiku atsisakė skilties, kuriai kas savaitę fotografavau virš dviejų metų. Truputį nusiminiau, nes tai visada buvo vienas lengviausių ir smagiausių mano darbų (plius stabilus, kas savaitę), bet paskui pagalvojau, kad bus proga užsiimti kažkuo nauju.
Tai toks nelabai darbingas mėnuo buvo, bet įdomu stebėti savo pačios reakciją į tai: aš nebijau, jaučiuosi rami, pasitikiu savimi, neabejoju, kad viskas bus gerai ir mėgaujuosi šiek tiek ramesniu laikotarpiu.
Sportas. Kas skaitote mano kasdienybės nuotrupas kiek seniau, galbūt pastebėjote, kad vis bandau prisijaukinti kažkokią sporto formą, tačiau iki galo man niekaip taip ir nepavyksta… Vis džiaugiuosi, kai įpročiu ima tapti zumbos ir reformer pilates treniruotės, bet tik praleidžiu kelias savaites, ir vėl tenka raginti save ten eiti iš naujo… Tai šią australišką vasarą, mano pačios nuostabai, pradėjau plaukti.
Labai padeda tai, kad turiu šaunų atvirą baseiną prie namų. Vanduo ten iš jūros, kas kartą įlipant šaltas, tačiau lipu vis tiek, o įlipusi plaukiu. Ne visai kasdien pavyksta, bet per mėnesį stengiuosi bent 15 dienų nueiti iki baseino (šį mėnesį – 18 dienų), ir kas kartą bent po 300-400 metrų nuplaukti. Žinau, gal sakysite mažai, tačiau man, kai amžinai randu priežasčių, kodėl nenoriu maudytis atvirame vandenyne ( vanduo per šaltas, bangos per didelės, per daug jūros žolių pakrantėje, per daug medūzų, galvos nenoriu šlapinti, nes ryte išsiploviau ir plaukai gerai atrodo…), jaučiu, kad tai didelis šios vasaros pasiekimas, kai neieškau atmazų, o einu ir darau. Šalta? Nieko, greitai namo grįšiu. Lietus lyja? Nieko, vandeny ar taip ar taip šlapia, svarbu nežaibuoja. Vanduo šaltas? Sidnėjuje jis visada šaltas, šiltesnis nebus. Laiko neturiu? Turiu, tą pusvalandį ar tai ryte, ar vakare, ar per pietų pertrauką visada turiu. Taip einu ir plaukiu, kai tik namie būnu. 🙂
Dar kartais lengvai prasibėgu pakrantės taku (paprastai apie 1,5 km) ir tada į baseiną šoku. Kaskart savimi truputį didžiuojuosi. 🙂
Komplimentai. Nežinau kaip Lietuvoje, bet Australijoje vientisi maudymosi kostiumėliai išgyvena tikrą Renesansą. Kai būnu prie baseino, neretai sulaukiu šiltų komplimentų savo vientisiems maudymukams. Pati neseniai atradau lietuvišką prekės ženklą Due Fashion, turiu pora jų gražuolių, ir negaliu atsidžiaugti, kaip man jie patinka! Puiki kokybė, maloniai priglunda prie kūno, o ir atrodo puikiai! Pagal tai kiek aš juos nešioju ir kaip visiems klausiantiems giriu, galėčiau būti jų ambasadorė. 😀 Bet ambasadorė nesu, tiesiog šiaip nuoširdžiai rekomenduoju. (Nerandu geros nuotraukos kompiutery, tai pačios nueikit į jų svetainę).
Tai štai, taip tas sausis prabėgo. Vasariškai, šiltai, pasimėgaujant. Vasaris turbūt bus aktyvesnis, bet pasistengsiu ką nors iš kelionių papasakoti, nes jau tuoj pamesiu visus tuos padrikus užrašus, jei nesurinksiu visko į krūvą. Ačiū, kas skaitote :*
***
Bučkiai ir linkėjimai
