Žiemos apraiškos prie Blausee.

– Nėra blogo oro, yra bloga apranga, – trypčiodama prie degalinės su puodeliu kapučino ir šniurkščiodama nosimi bei kišėnėse pakaitomis šildydama rankas kartoju tai it uoliai išmoktą mantrą. Tuo pačiu priduriu pati sau, kad apsirengusi aš gan šiltai, batai taip pat turėtų būti šilti, tad nėr čia ko drebėti lyg būčiau tiesiai iš kokių tropikų atvykusi, mažas šaltukas dar niekad nepakenkė!

Šiandien važiuojame į kalnus. Visą savaitę lyg mažas vaikas, laukiantis Kalėdų, nuo pat ryto žvilgčiojau pro langą laukdama sniego ir besidžiaugdama šaltesnio vėjo gūsiu ar niūriu lietumi. Juk jei pas mane, kalnų papėdėje prie ežero, šlykščiai lyja, tai tuo tarpu aukštai kalnuose teoriškai turėtų būti pūga! O visos pūgos anksčiau ar vėliau baigiasi, tada belieka džiaugtis pasilikusiu sniegu! Prieš keletą metų išdaviau vasarą, supratusi, kad žiema man teikia daugiau džiaugsmo ir ji mano mėgsmiausias metų laikas, tad skaičiuoju dienas ir laukiu nesulaukiu, kada grįšiu į Lietuvą susirinkti visų savo žiemos žaislų ( snieglentės, akinių, šalmo, ir t.t.), o tada beliks planuoti laisvadienius slidinėjimo centruose! Ak, bet iki to dar laukia kelios savaitės, o kol kas… Kol kas galima šiaip pasivaikščioti po pirmuoju sniegu apklotą mišką ir pasigėrėti gražia žiemiška diena. Šiandien važiuojame į kalnus!

Po trumpos diskusijos, oro prognozės patikrinimo ir instagraminių nuotraukų analizės, nutarėme, kad važiuojame prie Blausee ( liet. Mėlyno ežero) Berno kantone, Jungfrau regione. Navigacinė žada, kad iki jo 2 val kelio, tad belieka patogiai įsitaisyti ir iš radijo imtuvo sklindant vokiškai muzikai leistis į smagią dienos išvyką 😉

Pirmoji stotelė – Lungernsee, prie kurio buvau vasarą ir čia blog’e dalinausi nuotraukomis. Dabar jis atrodo visiškai kitaip, neįtikėtina, kaip nuo metų laiko priklauso ežero spalva!

Toliau pravažiuodami mažus miestelius vingiavome vis gilyn ir gilyn į kalnus, kur žalių pievų rodėsi vis mažiau ir mažiau…

Po dviejų valandų štai mes ir čia. Palikę automobilį stovėjimo aikštelėje, sekdami rodyklėmis patraukėme ežero ieškoti. Ieškoti teko neilgai, o pirmoji mintis jį išvydus – o, koks mažas… Bet gražus! Tai yra labai gražus! Toks mėlynas mėlynas, skaidrus skaidrus! Ir aplinkui netrūksta takučių pasivaikčioti, ką mes ir padarėme, kol po nosimi nepradėjo formuotis varvekliai. 🙂

Visgi, po geros valandos, negalėdami atsistebėti, kodėl taip šalta, kai temperatūra tėra vos truputį žemiau nulio, užėjome į šalia esantį jaukų spa viešbutį, kur šalia spragsinčio židinio gavome šiltos arbatos ir skanaus deserto 😉 Šaunios dienos pabaigai tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo! Ak, žiema žiema, ateik tu greičiau! 😉

***

Dienas iki žiemos skaičiuojanti