Kalvomis ir kloniais.

Kai iš lėto į kalnus leidžiasi saulė, nutviekstama klonius auksine šviesa,

kai žolė žėri visa savo atspalvių gama,

kai krenta rasa ir aidi avyčių varpai,

kai nutįsta šešėliai ir nurimsta aviliai…

Suprantu, kad gamtoje aš jaučiuosi išties nuostabiai!

Beveik eilėraštis gavosi, bet visa tai panašiai ir atspindi to vakaro nuotaiką. 🙂 Dievinu ankstyvo rudens metą prieš saulėlydį, kuomet viskas apgaubiama magiškai šilta šviesa. Šis vakaras, užfiksuotas nuotraukose, būtent toks ir buvo – magiškas! Iš tikro, tądien saulės jau turbūt nebesitikėjome. Visą dieną niūriai lijo, tik visai vakarop vėjas nupūtė debesis, tad su drauge išėjome pasivaikščioti. Netoli. Autobusu pavažiavome iki gretimo Greppen miestelio (apie 5 kilometrus) ir per kalvas bei klonius plepėdamos apie gyvenimą parėjome į Weggis. Daugybę kartų, pravažiuodama Greppen pro šalį, galvojau, kad tai galėtų būti puiki pasivaikščiojimų vietą. Ir žinote ką? Visiškai neklydau! Vos keletas kilometrų nuo namų, ir taip gražu! O geriausia viso šito dalis, kad visai nebūtina kažkur toli važiuoti, kažko ieškoti… Kartais nuostabiausi dalykai gali būti visai šalia. 😉