Nauja pradžia.

Kai pramerkiau akis, lėktuvo sparnai jau rėžė storus, atrodo niekada nesibaigsiančius debesų patalus. Ausis užgulė puikiai pažįstamas spaudimas, buvo aiškiau nei aišku – laikas nubusti, leidžiamės.

“Ladies and Gentlemen! Welcome to Zurich!”

Ciuricho oro uostas pasirodė jau visai neblogai pažįstamas. Funikulieriumi ir liftais nusileidau į apačią, automate nusipirkau bilietą, tuomet laukė vienas traukinys, antras, trečias… Ir pro akis jau slinko toks mielas akims, pasiilgtas Alpių peizažas. Keistos mintys galvoje sukosi. Iš vienos pusės atrodė, kad per pastarąjį pusmetį Lietuvoje tiek visko įvyko, iš kitos pusės jaučiausi, lyg net nebūčiau palikusi šio kalnuoto krašto. Taigi grįžau žiemai į Šveicariją. Pagyventi, padirbėti, paslidinėti, pakeliauti,… Žodžiu kaip visada – peržiemoti 😉 O kad jau grįžau į kalnus, tai sakau gal laikas ir į blog’ą sugrįžti, kaip manote? 😉

Šiais metais mano kalnų istorijos bus iš Davos. Pasirinkau didelį kurortą tikėdamasi, kad čia bus daug veiksmo, daug žmonių, daug veiklos ir didelis slidinėjimo centras. Kol kas nežinau, kiek laisvo laiko turėsiu šiam džiaugsmui, bet jau kitą savaitę turėtų pradėti aiškėti, kur įmerkiau uodegą šį kartą. Labai tikiuosi, kad mano blog’as bus panašus į smagių įkvėpimų vietelę, o ne skundų kampelį 🙂

Kol kas neturiu namie interneto, bet tikiuosi, greitai šį nesklandumą su kambarioku sutvarkysime. Tada papasakosiu daugiau apie miestelį, apie darbą, mane supančius žmones ir šiaip ką nors smagaus. O Jūs, mielieji, nepatingėkite palikti po komentarą, kad žinočiau, jog rašau ne tik sau ir mamai 😉

P.S. Aš visai mėgstu ir dažnai naudoju Instagram’ą, tad neužmirškite susirasti mane ir ten 😉

Iki greito atsisveikinanti ir linkėjimus iš Alpių siunčianti

Jūsų Vaida ;)*