Žadėjau apie Maljorką rašyti kasdien po truputį, bet kada čia rašysi, kai tiek veiksmo aplinkui vyksta? 🙂 Šiandien, naudodamasi proga, kad dieną leidžiu paplūdimyje ant gulto, galiu trumpai papasakoti apie vienos dienos išvyką į vakarinę salos pakrantę ( negalvokite, kad su kompiuteriu paplūdimy guliu, tam reikalui visuomet su savimi turiu mažą užrašų knygutę 🙂 )
Lonely Planet sako, kad, norint apžiūrėti visą vakarinę pakrantę, reikėtų tam skirti savaitę. Deja, visos savaitės skirti neišeina, nes norisi ir į šiaurinę pusę traukti, ir urvus aplankyti, ir prie jūros pabūti… Vakarinei pusei skyrėme dieną, sustodami toli gražu ne visur, kur norėjosi.
Kelionę vakarine pakrante žemyn pradėjome nuo Sa Calobra. Sa Calobra – kalnų tarpeklis, pabaigoje atsiveriantis į smaragdinę jūrą. Vieta labai graži, jūros spalva fantastiška, įlankoje ant bangų supasi baltutės jachtos, bet viskas kiek nublanksta, kai įvertini, kokioje masėje turistų tenka grūstis… Atvažiavę į Sa Calobra, prie uosto radome visą eilę didžiausių autobusų, o paplūdimy, kuris pasiekiamas siauru tuneliu per kalną, – minią žmonių. Paplūdimys akmenuotas, jūra gilėja labai greitai, tad nepasakyčiau, kad tai rekomenduotina vieta maudynėms… Vykti į Sa Calobra rekomenduočiau tik dėl nepaprastai vaizdingo kelio. Tie 12 km, vingiuojant serpantinais per kalnus, buvo vieni gražiausių, kokiais man yra tekę važiuoti. Turbūt ties kiekvienu posūkiu aikčiojau, kaip gražu!
Kita stotelė – Fornalutx. Pakeliui dar pravažiuojame labai gražų Cuber ežerą. Visai ne maljorkiškas vaizdas, tiesa? 🙂
Fornalutx – mažas, idiliškas kalnų kaimelis, nustebinnatis citrusinių vaisių sodų gausa. Kalnų šlaituose įrengtose terasose, kur bepasisuksi, geltonuoja citrinos ir pro tankų lapų vainiką kyšo apelsinai. Tiesa, apelsinai verti išskirtinių liaupsių, nes tokių, kokių jų galima nusipirkti šalia sodų, Lietuvoje nerasi nė su žiburiu! Labai saldūs ir sultingi, skanesni už skaniausią desertą 🙂
Pats Fornalutx taip pat nuostabus kaimelis. Mažas, jaukus ir išpuoselėtas. Siauros gatvelės, daugybė gėlių ir daug gražių restoranų. Viename iš jų ragavome ispaniškos paella bei maljorkietiško vyno.
Po skanių pietų/pavakarių leidomės pakrante žemyn link Deia. Deia – turbūt pats lankomiausias Maljorkos miestelis. Gerokai didesnis nei Fornalutx, vėlgi labai gražus ir tvarkingas, apsuptas geltonai oranžinių sodų ir jaukiai ramus.
Bevaikščiojant siauromis senamiesčio gatvelėmis, pamažu vakarėjo. Darėsi aišku, kad į Valldemossa nebespėsime, tačiau labai apmaudu dėl to nebuvo. Daug gražių miestelių šios kelionės metu apžiūrėjome, ir negali juk tikėtis, kad aplankysi per savaitę juos visus. Žinau, kad liko daug nepamatytų vietų šioje saloje, tačiau, kai pagalvoji, iki Maljorkos – tik trys valandos kelio lėktuvu, o tai yra panašiai kaip automobiliu iš Vilniaus į pajūrį. Norėsiu – sugrįšiu, o sugrįžusi dar turėsiu ir ką naujo pamatyti, ir kuo pasigrožėti, ir ką Jums papasakoti 😉
Vis dar iš Maljorkos-
Jūsų Vaida ;)*
