Nežinau kaip Jūs, bet aš iš kiekvienos kelionės visuomet tikiuosi kažko naujo: naujų skonių, naujų užsiėmimų, naujų, nematytų dalykų. Vienas iš tokių dalykų buvo šiandien aplankytas stalagmitų ir stalaktitų urvas. Kas tai yra ir kuo jie skiriasi? Leiskite papasakoti, nes aš tik nuo šiandien juos pradėjau skirti 🙂
Stalagmitai – karstinių urvų kūgio pavidalo varvekliai, augantys iš apačios į viršų, susidarę tose vietose, kur vanduo laša nuo urvo lubų. Tuo tarpu stalaktitai auga iš viršaus į apačią. Pasak gido, susidaryti 1 centimetrui uolienos reikia net 100 metų! Aukščiausias stalagmitas Artà urve siekia 22 metrus. Negaliu palyginti šio urvo su kitais ( Maljorkoje jų yra nemažai, o aš nieko panašaus anksčiau nesu mačiusi), bet man ta vieta pasirodė įspūdinga. Neįtikėtina, kokių formų darinius suformavo gamta kalnų viduje! Visai nenuostabu, kodėl ši vieta Žiulį Verną įkvėpė parašyti knygą “Kelionė į Žemės centrą”.
Turistai į urvą įleidžiami kas pusvalandį mažomis grupelėmis kartu su gidu ( vokiečių/anglų/ispanų kalbomis), kuris stabteldamas prie įdomesnių grotų vis pasakoja apie stalagmitų ir stalaktitų augimą. Pats urvas yra pakrantėje, bet įėjimas į jį – 35 metrai virš jūros lygio. Viduje laiptai siauručiais praėjimais leidžiasi žemyn ir kyla aukštyn, o kiekviena grota atrodo viena už kitą gražesnė.
Bandžiau fotografuoti, bet deja nuotraukos visai neatspindi realybės ir tų dydžių… Čia vienas iš tų dalykų, kur reikia pačiam pamatyti, jog suprastum, apie ką kalbu 🙂
Išėjus iš urvo, prieš akis plytėjo žydra Viduržemio jūra.
-Isn’t it beautiful? And I am a lucky man, I see this every day, – tepasakė atsisveikindamas gidas. Negali jam nepritarti 🙂
Rytoj važiuojame į salos šiaurę, tad labai tikiuosi, tokių ir panašių vaizdų atsižiūrėsiu lig soties. Kviečiu ir Jus prisijungti į kelionę kartu su mumis. Bent nuotraukomis 😉
Po smaragdinę bangą visiems ridenanti-
Vaida ;)*
Nu jeigu pačiam Žiuliui Vernui patiko, matyt puikūs urvai.