Itališki atradimai. Cannobio.

– O Italija nuo čia toli?- klausia jis manęs.

– Manau, kad ne, mes kažkur pasieny.

– Važiuojam tuomet rytoj į Italiją! Išgerti kavos.

– Mielai! 😉

Vat taip vat. Be jokių išankstinių planų, naršymų internete, krypčių dėliojimo, informacijos apie lankomus objektus rinkimo… Ne visada to reikia. Kartais gi labai sveika palikti vietos spontaniškumui ir improvizacijai. Sėdome į mašiną, pamojavome Asconai ir išvažiavome į Italiją išgerti kavos. Lyg tai darytume kasdien. 🙂

Važiavome Lago Maggiore ežero pakrante vingiuojančiu keliuku, diskutavome, kodėl norėtume/nenorėtume gyventi tokioje vietoje, kol kažkas manyje pakuždėjo:

– Čia. Sustok šiame miestelyje. Man atrodo, jis turėtų būti gražus.

Na ir tikrai, miestelio būta kaip tyčia be galo patrauklaus. Tik vėliau iš padavėjos sužinojome, kaip jis vadinasi – Cannobio. Dar vėliau internete perskaičiau, jog jo istorija siekia ankstyvąjį II-III amžių, nors rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas tik 909 metais. Viduramžiais, savo klestėjimo laikotarpiu ( XII – XIII a.) , Cannobio garsėjo vilnos cechais ir medienos gamyba. Dėl savo patogios geografinės padėties buvo puikus taškas, iš kurio vystėsi laivyba ir prekyba su kaimynais. Ženklūs miestelio urbanizacijos pokyčiai vyko XV-XVI amžiuose, kuomet ežero pakrantėje išdygo daug rezidencijų ir feodalų rūmų, pakeitę iki tol buvusį mažo kaimelio įvaizdį. XIX amžiaus antroji pusė taip pat buvo svarbi Cannobio plėtrai, nes būtent tada, 1863 metais, atidarius Lago Maggiore pakrante vingiuojantį kelią, vedantį į Šveicariją, susidarė palankios sąlygos manufaktūrų suklestėjimui, turėjusiam įtakos tolimesniam Cannobio vystymuisi.

Aišku, tądien istorijos žinių apie šį miestelį buvo lygiai nulis, tad beliko paprasčiausiai gėrėtis tokiu, koks jis yra dabar: išvagotu siaurų gatvelių, grįstų akmenimis ir vedančių į aklinus kiemus; tingiai bundančiu po žiemos miego, bet jau spėjusiu pasidabinti pavasariniu rūbu; subtiliai elegantišku, kviečiančiu prisėsti vienoje iš daugybės jaukiai atrodančių kavinukių ir globėjiškai ramiu, suteikiančiu prieglobstį mažoje pakrantės prieplaukoje prišvartuotiems laiveliams. Tai viena iš tų vietų, kur jaučiausi taip maloniai nustebusi, jog norėjau fotografuoti į visas puses, kur bepasisukčiau. Kaip smagu taip netikėtai ir neplanuotai atsidurti tokioje nepaprastoje vietoje! 🙂