Viena istorija pasakoja, kad seniai seniai, kai egzistavo milžinai, Šiaurės Airijoje gyveno milžinas, vardu Finas Makulas. Finui Makului kažkodėl ramiai bei gražiai nesigyveno, tad užsimanė šis susikauti su škotų milžinu Benandoneriu ir išsiaiškinti, kuris gi iš jų yra galingesnis. Škotų milžinas priėmė iššūkį, ir pradėjo statyti tiltą tarp Šiaurės Airijos ir Škotijos, kad abu galėtų susitikti. Prieš numatytąją kovą Finas Makulas per tiltą nubėgo pasižiūrėti, kaip atrodo jo priešininkas iš arčiau, ir gerokai išsigando išvydęs, kad škotas yra žymiai didesnis už jį. Nujausdamas, kad kova geruoju nesibaigs, grįžęs namo greitai persirengė kaip kūdikis, įšoko į vežimėlį ir liepė žmonai sakyti, škotų milžinui pasirodžius, jog jos vyras trumpam išvykęs. Žmona padarė kaip liepta. Šiaurės Airijoje pasirodžius škotų milžinui ji pasakė, kad jos vyro šiuo metu nėra namie. Tuo tarpu Benandoneris, pamatęs vežimėlį su kūdikiu, pagalvojo: “-Hmm, jeigu Makulo kūdikis toks didelis, tai kokio dydžio jis pats???”. Milžinas Benandoneris taip išsigando būsimo priešininko, jog bėgdamas atgal į Škotiją sugriovė statytą tiltą, kad Finas Makulas jo niekada daugiau nebepasiektų. Taip ir liko tilto likučiai, nusidriekę į jūrą tiek Šiaurės Airijoje, tiek Škotijoje.
Tuo tarpu kita istorija sako, kad 40000 bazaltinių monograminių stulpų kelias, 150 metrų įeinantys į Atlanto vandenyną, susidarė prieš porą milijonų metų išsiveržus ugnikalniui. Šiandien tai yra unikali vieta, įtraukta į UNESCO sąrašą, viena iš pagrindinių Šiaurės Airijos lankytinų vietų. Nenuostabu, kodėl draugas, pas kurį šią savaitę svečiuojuosi, nusprendė mane ten nusivežti. Norint patekti į šią vietą, galima iš Belfasto ( pagrindinio Šiaurės Airijos miesto) važiuoti trumpesniu keliu tiesiai ( apie 1,5 val.) arba aplinkui pakrante. Nors kelionė užtruko gerą pusdienį, laaabai džiaugiuosi, kad jis nepatingėjo mane vežtis ten. Niekada nebuvau susimąsčiusi, kad Airija tokia graži šalis. Esu be galo maloniai nustebinta kraštovaizdžio grožiu, miestelių švara ir žmonių draugiškumu 😉 Man atrodo, netolimoje ateityje apie Šiaurės Airiją čia pasirodys daug daugiau pasakojimų… 😉
Bandanti prisijaukinti Šiaurės Airiją-
Vaida 😉
Nerealiai pavydziu. Ilgam tu ten?
Beveik savaitę pabuvau, rytoj namo jau.
Taip Airija ir isivaizdavau. O tu kaip visada laiminga kiekvienam pasaulio kampeli. 🙂
Šiaurės Airija ir apskritai Airija turbūt niekada nebuvo atsidūrusi mano svajonių sąraše, ką noriu aplankyti… Man tai buvo labai malonus ir netikėtas atradimas! Kažkaip visada įsivaizdavau, kad ten tik pilka, šlapia, lietinga, vėjuota ir niūru, bet po savaitės, praleistos Belfaste ir jo apylinkėse, pridėčiau, kad ten labai gražu, žalia, tvarkinga! Ir bent jau dabar tai ten daug tikresnis pavasaris nei Lietuvoje 😉
O kad aš laiminga… Aš turbūt šiaip esu laimingas ir mylintis gyvenimą žmogus, tai ar šen, ar ten, visur randu kuo džiaugtis 😉
Aš jau seniai supratau, kad nėra negražios šalies ar vietos, yra tik susiformavęs vienoks ar kitoks požiūris…
Jau kokia nostalgija apėmė – pasiilgstu aš Airijos žalumos, akmenų ir avių. Matyt, neveltui aš tuos aštuonis mėnesius Šiaurės Airijoje praleidau…
Sveiki.Jeigu rasote apie bet kurios sali,pasistenkite po “sulietuvinto” vietoves pavadinimo ar vardo,skliausteliuose,patartume parasyti originala.Tai labai padeda lengvai susirasti zemelapyje ar google medziaga apie minima daikta.Pvz.kalbate apie “Milzinu tilta”(Giant’s Causeway),kur legenda kalba apie milzina “Finas Makulas” (Finn MacCool) ir taip toliau…Beje,mes cia gyvenantys ilgus metus,niekada “neverciame pavadinimu ar pavardziu i lietuviu kalba.O paprasciausiai naudojame originala savo lietuviskoje kalboje.Todel neturime painaties.Ka rasome ar istariame,is karto randame google zemelapyje.Jokios vietovems nededame galuniu “as”.Pavyzdziui,siandien gryzome is keliones apie Dundalk miesta.Aplankeme “Proleek Dolmen” akmenis,”Roche Castle” pilies liekanas,”Monasterboice” labai sena apzvalgos boksta bei kryzius….Siulau aplankyti.Sekmes!Pagarbiai,Andrius.Dublin.Beje renkame medziaga,vaziuosime aplankyti “Loch Ness” ezero dvyni pagal legenda,ezera “Lough Neagh” esanti Siaurineje Airijoje.
Sveiki, Andriau,
ačiū už komentarą! Nesvarbu apie ką rašyčiau, su vietovardžiais ( arba šiaip žodžiais, kai lietuvių kalboje nėra suprantamų atitikmenų) visuomet turiu problemų ir nuolatos dvejoju “versti/neversti/su apostrofa rašyti”?… Rašydama apie Varšuvą, niekada nerašyčiau “aplankiau Warsawo”, bet pavyzdžiui, kai kažkada daug rašiau apie Hood River miestelį JAV, kuriame gyvenau, tai jo neverčiau, kartais tik apostrofą uždėdavau, kai labai norėjosi linksniuoti. Taip kaip gi turėtų būti iš tikro?
Pasidomėjau šiuo klausimu plačiau, štai ką radau:
“Rašydami kitų kalbų asmenvardžius ir vietovardžius, privalome atsižvelgti (a) į leidinio paskirtį ir pobūdį ir (b) į to asmenvardžio ar vietovardžio, kurį rašome, rašybos tradiciją. Grožinės literatūros veikaluose, vaikams ir jaunimui skirtuose leidiniuose, populiariose knygose ar spaudiniuose asmenvardžius ir vietovardžius rašome pagal tarimą, o mokslinio pobūdžio darbuose vartojame autentiškas formas, plg. Brukas – Brook; Talinas – Tallinn; Lemanas – Lehmann; Tenjeras – Tesniere ir t. t. Tačiau ir moksliniuose leidiniuose turėtume išlaikyti senas tradicines vietovardžių ir asmenvardžių formas, pvz., Paryžius, Suomija, Lenkija, Anglija, Švedija, Petras Pirmasis ir t. t. Deja, iki šiol neturime jokio tų privalomų išlaikyti formų sąrašo, tad tik nuo mūsų pasirinkimo ir intuicijos priklauso, kurias formas išlaikome, o kurių rašome originalo formą. Adaptuotiems vietovardžiams ir asmenvardžiams pagal tam tikras taisykles prirašome galūnes -as, -is, -ys ir juos linksniuojame, pvz., Bodleras, Bodlero; Pučinis, Pučinį. Moteriški asmenvardžiai paprastai vartojami be galūnių. Pagal tas pačias taisykles galūnes prirašomos ir neadaptuotiems tikriniams žodžiams, jeigu jie pasakomi rišliame tekste: Lehmannas, Schmalstiegas, Feederis, Hawkinsas ir t. t. Kai nelietuviškas asmenvardis baigiasi balse e arba netariama priebalse, tai prieš galūnę dar rašomas apostrofas: Burke’as (Berkas), de Gaulle’is (de Golis) ir pan. Rašybos taisyklėse nurodyta ir kokio ilgumo balsę turime rašyti adaptuotame asmenvardyje ar vietovardyje. Ilgąsias balses rašome tik tuo atveju, jeigu originalo kalboje tas ilgumas kaip nors žymimas, pvz., Alūksnė (Alūksne), Ūlenbekas (Uhlenbeck).
Tokia margoka kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių rašyba ir ją įteisinančios taisyklės yra susilaukusios dalies visuomenės nepasitenkinimo ir kritikos. Daugelis žmonių nemoka perskaityti įvairiomis užsienio kalbomis parašytų vardų, pavardžių, vietovardžių, todėl jie linkę pritarti siūlymams, kad asmenvardį ar vietovardį pavartojus pirmą kartą reikėtų bent skliausteliuose parašyti jo adaptuotą formą, kad žinotume, kaip jį ištarti. Neaišku, ar tikslingas ir dvejopas galūnių prirašinėjimas prie autentiškų formų.”
Darau išvadą, kad galiu rašyti taip, kaip noriu 🙂 Bet kokiu atveju sutinku, kad aktyvių nuorodų galėčiau įdėti daugiau, o jeigu skliausteliuose originalus pavadinimas padės skaitytojui lengviau susirasti informaciją, tuomet man tai įrašyti tikrai nesunku. Ačiū, Andriau, už pastabą ir sėkmės kelionėse! 😉
Linkėjimai,
Vaida