Jeigu yra Europoje šalis, kuri man visada kelia kažkokius sentimentus, be abejonės tai – Italija. Nuo pat mažens vartydama vadovėlius ir skaitydama apie viduramžių laivybą, renesanso gimimą, iš geografijos atlasų besimokydama skalaujančių jūrų ir kalnų pavadinimus , pradėjusi svajoti, jog užaugusi keliausiu, žinojau, kad Italija – mano svajonių kryptis. Gražus sutapimas, kad pati pirmoji mano gyvenime kelionė į užsienį buvo būtent į Italiją. Pirmoji savarankiška kelionė – vėlgi į Italiją. Šiais metais, kaip ir pastaruosius kelis pavasarius iš eilės, vėl kirbėjo noras ten užsukti. Nors trumpam. Nors vienos nakties pasivaikščiojimui, nors vienai porcijai puikiai paruoštos pastos, taurei gero vyno, nors vienam puodeliui kapučino ir minkštučiam krosantui pusryčiams.
Lygiai prieš savaitę palikdama Austriją, kur praleidau beveik 4 mėnesius, džiaugiausi galvodama, kad nebegrįšiu dirbti ten, kur man nepatiko, nebegrįšiu gyventi ten, kur nenorėčiau. Manau, bent artimiausius kelis metus net nebegrįšiu slidinėti ten, kur trasas pažįstu kaip savo kiemą… Nuoširdžiai džiaugiausi. O tuo tarpu, žvelgiant pro murziną traukinio langą, kalnų peizažą keitė vis platesni ir platesni slėniai, baltą sniegą – žaliuojantys vynuogynai, pilką ir apniukusį dangų – vakarėjanti Italijos saulė, o vidinį stresą – jauki ramybė.
Į Veroną atvykome keliomis valandomis vėliau nei planavome. Atrodo, akys net netikėjo, koks nuostabiai gražus ir žydintis pavasaris mus ten pasitiko. Šiltą vakarą, kai leidau sau lėtais žingsniais tipenti senamiesčio grindiniu avint vasariniais batukais, nebijant be žemėlapio pasiklysti siaurose gatvelėse, leidžiant akims grožėtis žydinčiomis vyšniomis, o savam delne spaudžiant kitą šiltą delną, norėjosi sakyti “Sustok, akimirka žavinga”. Alsuojanti savo istorija, žavinti architektūra ir turinti įspūdingą jaukių restoranėlių skaičių Verona man jau po pirmojo apsilankymo paliko labai gilų įspūdį. Kiekvienas turbūt turime savo nuomonę, bet aš visiškai tikėdama tuo, ką sakau, galiu tvirtinti, kad Verona – vienas gražiausių Europos miestų. Ir nors labai trumpam, prasukti pro Italiją buvo labai gera. Tai kas, kad tai buvo ar ne penktas mano kartas. Italijos juk niekada nebus per daug. 😉
Kaip visada Italijos apžavėta-
Jūsų Vaida 😉
Sia vasara kaiptik tenais vaziuosi – paskutinis po Italija keliones sustojimas. Buvau susidares nekokios nuomones apie si miesta (nedelto, kad kazka blogo apie ji paskaiciau, tik siaip neskambejo simpatiskai), bet kadangi jus pateikete savo asmenine patirti, kuri perdaug neispusta, tai turbut imsiu tiketi, kad tos dvi dienos kai as ten busiu – bus isimintinos ir man 🙂
Man asmeniškai Verona labai patinka. Nėra ji didelė, bet senamiestis labai jaukus. Du kartus lankiausi ir abu kartus buvo gaila, kad aš ten tik taip trumpam… Dvi dienos niekur neskubant turėtų būti pats tas 😉
Gerų atostogų!
Oi, kaip aš suprantu tokių trumpų pabėgimų į mėgstamas vietas svarbą ir gerumą sielai. 🙂
Būtent! Atrodo, nors ir taip trumpam, bet kiek teigiamos energijos pasikrauni 🙂