Pavasario paieškos Austrijoje. Zalsburgas.

Nenuilstančios svajoklės, Vaidos, blog‘as „GyvenuGerai“ pradeda trumpų pasakojimų ciklą „Reikėjo mergaitėms pavasarių žalių“.

Trys mėnesiai Alpėse. Būtent tiek dabar suskaičiuoju žvilgtelėjus į kalendorių. Trys mėnesiai kalnų, sniegų, pusnynų, dar kartą sniego… Oh, kalnus aš myliu, bet po trijų mėnesių gilioje žiemoje jau laukiu pavasario. Noriu daugiau saulės, žalumos ir narcizų kvapo kambary. Noriu nukišti žieminius rūbus į giliausią spintos kampą ir sugrąžinti sukneles į gyvenimą. Noriu pavasario. Kadangi panašu, jog St.Antone jis greitai nepasirodys (jaučiu tie buvę 5 metrai sniego tirps iki birželio, o žibutėms teks kišti savo mėlynus žiedus tiesiai iš pusnynų), nutarėme jį susirasti pačios. Kitur.

Kad jau su Raimonda gavome kartu laisvą dieną darbe, kad jau radome nelabai brangius traukinio bilietus, susiplanavome trumpą pabėgimą iš mūsų mažojo St.Anton, į Zalsburgą.

Kelionės laukiau jau visą šeštadienį, popietę paskyrus Lonely Planet knygos skaitymui, domėjimuisi, ką galbūt galima pamatyti, kur nueiti ir pan.

Visą dieną džiūgavaui, tik vakare kiek nusivyliau, pamačiusi, kad prognozės žada ne kokį orą… Na, bet viltis – durnių motina, kaip sakoma. Tikėjausi, kad gal ims per naktį ir viskas pasikeis. Ok, žinau, kad tai buvo labai naivu. Bet jei gali užsisakyti viešbutį ir bilietus, oro neužsisakysi. Deja.

Sekmadienio rytą trys valandos traukiny (357 km), ir mes jau dairomės reikalingo troleibuso apniukusiame Zalsburge. Hm, sniego nėra, bet pavasariu dar kažkaip irgi nelabai dvelkia. Ką dabar. Po šiokių tokių nesusipratimų, apie kuriuos neišsiplėsiu, traukiame į centrą.

Kaip ir buvo galima tikėtis, senamiestis greitai pakeri. Subtilus, elegantiškas, puošnus, grakštus, įmantrus,… Daug epitetų pritaikyčiau šiam miestui, bet visą tai galima kuo puikiausiai apibūdinti vienu žodžiu – barokas. Patys austrai sako, kad Zalsburgas – vienas gražiausių šalies miestų. Čia be abejonės istorija, menas, kultūra puikiai dera vienas su kitu ir susiburia į gražią harmoniją.

Zalsburgas – muzikos genijaus Mocarto miestas, tad turbūt nereiktų per daug stebėtis, jei eidami Mocarto gatve prieisite Mocarto aikštę su jo paminklu, paskui užsuksite į Mocarto kavinę ir suvalgysite gabalą Mocarto marcipaninio torto. Arba bent jau saldainių. Mes kaip tikros turistės, pačios to nesiekdamos, panašiu turu ir praėjome. Klausiate, ar nuo viso to nepasidaro per saldu? Keista, bet ne.

Taigi Zalsburgas – muzikos miestas, ir tai pajuntu pačiu netikėčiausiu metu. Akimirką pagavau save pabundančią tarsi iš lengvo transo būsenos. Sekmadienio pavakare, einant apytuštėmis senamiesčio gatvėmis, užvertus galvą besidairydama į įspūdingas architektūros formas, o smulkiems lietaus lašams krentant ant mano veido, išgirdau muziką. Tokią švelnią, hipnotizuojančią melodiją, sklindančią ir aidinčią po visais tais barokiniais skliautais. Akimirką pasijutau tarsi siurrealistiniame filme. Jauki ramybė aplinkui, jauki ramybė many. Netikėta. Bet žavu. Jei kadaise Mocartas garsino Zalsburgą kaip muzikos miestą, tai šiandien gatvės muzikantai neabejotinai tą tęsia.

Vėliau, kad būtų bent jau ką papasakoti apie Zalsburgą, einame į Festung Hohensalzburg pilį. Ši pilis, pradėta statyti 1077 metais ( vėliau smarkiai išplėsta), yra viena didžiausių ir viena geriausiai išlikusių Europoje. Vasarą ten laisvai galėtume praleisti bent pusdienį su visais pasisėdėjimais lauke, tačiau tokiu metu buvimo laikas kiek sutrumpėja… Pusvalandžio ekskursija su audio-gidu, fotosesija šen bei ten ( aha, duok merginom žaislą į rankas, sugebės bet kur laiką pratempti 🙂 ), kelios muziejaus salės, meno galerija ir ties pilim dedam pliusą. Buvom, matėm, bet tikriausiai greitai užmiršim. Per mažai viduje ekspozicijų ( kankinimų kambarys, koridoriai, bokštas, nuo kurio atsiveria panoraminis vaizdas), per daug sausos istorijos ir maketų. Deja, tikėjausi kažko kito. Ką dabar, pati kalta. 🙂

Tiesa, vaizdas iš pilies bokšto atsiveria gražus. Visas Zalsburgas tarsi po kojomis.

Tiktai kur tas pavasaris?! Negi negi nė menkiausių apraiškų nerasim?… Cha, menkutes visgi radom. Lyg kokias išsišokėles visoje toje pilkoje niūrumoje. Tokias žavias pranašes, kad mano mėgstamiausias metų laikas jau beveik čia. 😉 Tik truputį per anksti jo ieškoti susiruošiau. O gal ne ten ieškau? Gal greičiau ruoštis į Lietuvą? Kaip ten pas Jus reikalai šiuo klausimu?

Išsiilgusi pavasario ieškotoja-

Vaida ;)*