Sveiki,
Papasakokit man kas nors, kodėl laikas bėga taip greitai ypač tada, kai norėtum jį sustabdyti? Kodėl taip prisiriši prie sutiktų žmonių, nors visą laiką žinai, kad daugelio iš jų daugiau niekada gyvenime nebepamatysi? Kodėl taip sunku tariant paskutinį goodbye žiūrėti į liūdnas akis žmogaus, su kuriuo leisdama laiką kartu visada puikiai žinojai, kuo ir kada viskas baigsis be menkutės istorijos tęsinio galimybės? Nekenčiu atsisveikinimų.
Atsidūstu. Vasara baigėsi. Neįtikėtina! Atrodo, ką tik bastėmės su draugėm po vakarinį Vankuverį, laukdamos rytinio skrydžio į JAV, ką tik nerimaudama pirmą kartą ėjau į darbą, ką tik džiaugiausi vėl matydama senus draugus… Nuotykiai keitė nuotykius, ir tik op, vasaros nebėra. Paskutinį mėnesį turbūt išvis kažkas ištrynė iš kalendoriaus! Ką gi, vasara baigėsi, laikas kelti bures sekantiems nuotykiams.
Kaip jaučiuosi? Keistai. Iš vienos pusės liūdna, kad atėjo tas nelauktas metas, kuomet reikia palikti viską čia. Vis pagalvoju, kad neįtikėtina, jog gali atsibastyti į kitą pasaulio pusę ir jaustis kaip namie. Paskutinėmis dienomis klausiausi darbe daugybės „neišvažiuok, pasilik, ištekėk už kurio nors iš mūsų ar bent jau pažadėk, kad dar grįši“ ir galvojau, kad būtų tai taip paprasta… Buvusi bendradarbė porino: „ – Neišvažiuok, juk tu laiminga čia. Kodėl turi palikti tą vietą, kur jautiesi laiminga?“ Matyt, tam, kad atrasčiau vietą, kurioje aš dar laimingesnė. Ir šiais metais, priešingai nei pernai, niekam nebežadu, kad dar kada grįšiu… Aišku, kas čia mane žino, gal kada gyvenime pasikinkius spalvotą kaitą atvažiuosiu paatostogauti savaitei, tačiau dabar, kad ir kaip mylėčiau šį miestelį, viduje jau kirba, kad gana… Jaučiu, kad pasiėmiau sau labai daug iš visų sutiktų įdomių žmonių, žinau, kad apkeliavau aplinkui per dvi vasaras tiek, kiek tai buvo įmanoma padaryti ( mano kelionių knygoj jau sunku rasti nepažymėtą maršrutą). Tikėjausi, kad ši vasara padės man apsispręsti, ką daryti su savo gyvenimu toliau. Manau, padėjo.
Vakar buvo paskutinė mano darbo diena, tačiau didysis atsisveikinimas buvo penktadienį. Miestelyje buvo Pirmasis penktadienis ( kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį miestelyje būna šventė. Per pertrauką išėjau trumpam pasivaikščioti), beveik visi dirbome, tad ta proga nusifotografavome paskutinei nuotraukai. Gavau atsisveikinimo atviruką, ir net širdį suspaudė iš to nuoširdaus džiaugsmo skaitant visų linkėjimus. Velnias, aš tikrai labai pasiilgsiu visų bendradarbių!
Taigi, mano vasara Hood River‘yje baigėsi, lyg ir norėtųsi kažkokių išvadų…
Niekad nemokėjau rašyti apibendrinimų, bet žinau, kad ši vasara buvo tokia, kokios nepamiršiu gyvenime.
- Šią vasarą sutikau neįtikėtinai daug žmonių ne tik iš visos JAV, bet ir iš viso pasaulio;
- Susiradau daug draugų, kurių tikrai lauksiu svečiuose, nesvarbu kuriam pasaulio krašte bebūsiu;
- Pramokau anglų kalbą ( nors vis dar manau, kad nepakankamai, jog galėčiau studijuoti anglų kalba, tačiau keliauti galėčiau drąsiai bet kur). Iki paskutinės darbo dienos atsakinėjau į klausimus „What an accent do you have? Where are you from? What are you doing in Hood River?“;
- Visą vasarą turėjau puikią galimybę patirti, koks turi būti tikras komandinis darbas, kai visi dirba ir stengiasi dėl to paties, vieni kitiems nuolat padėdami;
- Jaučiu, kad įgavau daugiau pasitikėjimo savimi;
- Manau, kad tapau daug mandagesnė;
- Daug keliavau po vieną gražiausių JAV valstijų;
- Po šios vasaros pasaulis pasidarė dar mažesnis, ir dabar tikrai žinau, kad NIEKO nėra neįmanoma, jei kažko labai nori;
- Pamačiau, ką reiškia būti nelegale. ( Turbūt atkalbėčiau jus nuo šios avantiūros, jei kas nors užsimanytumėte. Bet pati turbūt dar kartą ryžčiausi);
- Įsitikinau, kad „Work&Travel” visai neapsimoka piniginiu atžvilgiu. Pinigų būtų galima užsidirbti nebent su programa „Work&Work&Work”. (Nebent taip netyčia pasiseka kaip man pernai.) Šiemet nors ir nemokėjau programos mokesčio ( kas yra apie 1000 lt), visą vasarą nemokėjau nuomos mokesčio, visą vasarą pradirbus grįšiu visiškai tuščiom kišenėm.
- Nebuvo nė minutės, kad būčiau pasigailėjusi čia atvykusi.
Sąrašą būtų galima tęsti, bet jis būtų asmeniškas, tokių čia nereikia.
Taigi, jau ruduo, it‘s time to go home, čia turbūt mano paskutinis laiškas iš Hood River. Prieš paliekant JAV dar laukia kelios kelionės, apie kurias turbūt papasakosiu jau būdama Lietuvoje:
- Rugsėjo 5 – 7 dienomis važiuojam prie giliausio JAV ežero pietų Oregone – Crater Lake. Kelionių žurnalai ir elektroniniai portalai nuolat sudaromuose TOP‘uose rašo, kad tai vienas gražiausių pasaulio ežerų. Pažiūrėsim, kuo jau jis toks nuostabus. 😉
- Rugsėjo 8 -13 dienomis su Raimonda skrendam į Bahamus. Pinigų tam neturim, apsistosim pas kažkokį vaikiną iš Couchsurfing.org ( taip pat kaip kad pernai Havajuose), dvelkia dideliais nuotykiais. Ir atostogomis. Neįsivaizduojat, kaip noriu saulės, balto smėlio paplūdimio ir žydros jūros! (beje, nors pro Bahamus smarkiai praslinko uraganas, mus priimsiantis vaikinas rašė, kad ten situacija dabar gera. Keletą nulaužtų medžių, bet nieko baisaus. Tikėkimės, naujas uraganas į Karibus nepasuks. Labai nenoriu, kad sujauktų skrydžius).
- Rugsėjo 13 – 15 dienomis laukia NYC. Vėlgi, pinigų neturim, apsistosim galbūt pas savo draugo Daniel buvusį vaikiną ( O dieve, kiek jis mums apie jį pasakojo praeitą vasarą! Gali net nejauku būti žinant tiek smulkmenų 🙂 ). Bet dėl visa ko užsirezervavom hostelį, kad nepasikartotų pernai metų nuotykis tame mieste.
Dar savaičiukė ir galėsiu sakyti home sweet home. Kur gyventi Vilniuje neturiu, darbo neturiu, į paskaitas nebereikia, galvoj didžiulė sumaištis. Bet žinau, kad viskas man bus gerai. Kitaip ir būti negali! Parašykit kas nors, kai grįšiu, mielai susitikčiau 😉
Namo besiruošianti varlė keliauninkė
Vaida ;)*
